Scena I.
Choras ir Antigona.
Antigona (tyliai išeidama iš rūmo ant scenos, sustodama prieš chorą). Pažvelkite į mane, pilėnai! Paskutinį sykį aš einu, paskutinį sykį aš žiūriu į saulės šviesą. Daugiaus aš jau niekados jos nebematysiu! Ne, gyvą mane veda ant Archeonto kranto dievas bendros visiems Mirties. Man nedainavo svodbinių dainų, aš neturiu . . . vyro, ir aš ištekėsiu už Archeonto.
Choras. Ne, tu miršti guodojama ir gerbiama, miršti ne nuo ligos ir ne kovoje, – viena visoj pasaulėje tu iš savo noro mirsi gyva.
Antigona. Ne, aš girdėjau, tokia-pat baisia mirtimi žuvo ant Sipilo viršūnės viena prašalaitė – frigijietė, Tantalo duktė. Kai kibi drobė apdengė ją tartum iš žemės išaugusio akmens karta. Sako, lytus ir sniego vanduo niekados nelaiką jos ramybėje. Ašaros nuolatos bįra per jos skruostus. Tokį-pat likimą rengia dievai ir man.
Choras. Ne, ji – dievė arba dievų kilmės, męs-gi – žmonės ir turime mirti, o žmogui didelė garbė sulaukti vienokio likimo su dievais!
Antigona (karštai). O, jųs juokiatės iš manęs! Dėl dievų, pasakykite, kodėl jųs užgaunate mane, mirštančią, bet kolei kas dar vis-gi gyvą . . . (Liūdnai dairosi aplinkui). O mano tėvyne! Mano nežinantiejie vargo pilėnai! Dirkos vandens! Šventa garsių savo ratais Tebų alka! Nors jus aš noriu pašaukti į liūdytojus, juog draugų neapverktą, dėl kokių tę įstatų, veda mane į urvą su užverstu akmenimis įėjimu, – kurs turi man būti baisiu kapu. O, aš vargšė! Aš būsiu tę gyva tarp mirusių, draugu ir gyvų ir mirusių!
Choras. Savo drąsa be galo tu, vaike, peržengei augščiausius Teisybės dievės įstatus, bet su gėda nukritai nuo augšto ir kenti už kokią-nors tėvo kaltę.
Antigona. Jųs užgavote opiausią mano gįslą – priminėte man garsų savo nelaimėmis manąjį tėvą ir kančias visos mūsų giminės, garsių Labdakidų . . .
Nelaimingos mano motinos vestuvės, – vestuvės mano vargšės motinos su mano tikruoju tėvu . . . Jų vaisiumi aš buvau nelaiminga. Aš einu su jais gyventi prakeikta, nežinanti jungtuvių! Vargše broli, aš parūpinau tau paguodonę, teip pragaištingą sau, – tu savo mirtimi užmušei mane dar gyvą!
Choras. Gerbti giminę – šventa pareiga, vienok-gi nepridera peržengti valdžios to, keno rankose ji yra; tave prapuldė tavo užsitikėjimas.
Antigona (laužydama rankas). Neapverkta, be draugų, be svodbinių dainų einu į paskutinįjį kartą . . . (Žiūri į saulę). Niekados daugiaus nebematysiu aš jos šviesių šventų spinduolių. Nė vienas artymas man žmogus nesigaili manęs, neverkia . . .
Scena II.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (piktai, chorui). Žinote, juog, jei žodžiai ir skundos galėtų išgelbėti nuo prapulties, nė vieniems, nė kitiems gal nebūtų galo! (Vergams, rodydamas Antigoną). Nuveskite ją gyvą ir uždarykite, kaip aš liepiau, urve vienat vieną; vistiek, ar reiks jai mirti tame urve, ar net gyvai kelti tę savo vestuves! Sulyg šitos mergaitės mano sąžinė yra gryna; ji tik nebegalės bebūti tarp gyvųjų žmonių.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.