Antigona. Jųs užgavote opiausią mano gįslą – priminėte man garsų savo nelaimėmis manąjį tėvą ir kančias visos mūsų giminės, garsių Labdakidų . . .
Nelaimingos mano motinos vestuvės, – vestuvės mano vargšės motinos su mano tikruoju tėvu . . . Jų vaisiumi aš buvau nelaiminga. Aš einu su jais gyventi prakeikta, nežinanti jungtuvių! Vargše broli, aš parūpinau tau paguodonę, teip pragaištingą sau, – tu savo mirtimi užmušei mane dar gyvą!
Choras. Gerbti giminę – šventa pareiga, vienok-gi nepridera peržengti valdžios to, keno rankose ji yra; tave prapuldė tavo užsitikėjimas.
Antigona (laužydama rankas). Neapverkta, be draugų, be svodbinių dainų einu į paskutinįjį kartą . . . (Žiūri į saulę). Niekados daugiaus nebematysiu aš jos šviesių šventų spinduolių. Nė vienas artymas man žmogus nesigaili manęs, neverkia . . .
Scena II.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (piktai, chorui). Žinote, juog, jei žodžiai ir skundos galėtų išgelbėti nuo prapulties, nė vieniems, nė kitiems gal nebūtų galo! (Vergams, rodydamas Antigoną). Nuveskite ją gyvą ir uždarykite, kaip aš liepiau, urve vienat vieną; vistiek, ar reiks jai mirti tame urve, ar net gyvai kelti tę savo vestuves! Sulyg šitos mergaitės mano sąžinė yra gryna; ji tik nebegalės bebūti tarp gyvųjų žmonių.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.