Scena I.
Choras ir Antigona.
Antigona (tyliai išeidama iš rūmo ant scenos, sustodama prieš chorą). Pažvelkite į mane, pilėnai! Paskutinį sykį aš einu, paskutinį sykį aš žiūriu į saulės šviesą. Daugiaus aš jau niekados jos nebematysiu! Ne, gyvą mane veda ant Archeonto kranto dievas bendros visiems Mirties. Man nedainavo svodbinių dainų, aš neturiu . . . vyro, ir aš ištekėsiu už Archeonto.
Choras. Ne, tu miršti guodojama ir gerbiama, miršti ne nuo ligos ir ne kovoje, – viena visoj pasaulėje tu iš savo noro mirsi gyva.
Antigona. Ne, aš girdėjau, tokia-pat baisia mirtimi žuvo ant Sipilo viršūnės viena prašalaitė – frigijietė, Tantalo duktė. Kai kibi drobė apdengė ją tartum iš žemės išaugusio akmens karta. Sako, lytus ir sniego vanduo niekados nelaiką jos ramybėje. Ašaros nuolatos bįra per jos skruostus. Tokį-pat likimą rengia dievai ir man.
Choras. Ne, ji – dievė arba dievų kilmės, męs-gi – žmonės ir turime mirti, o žmogui didelė garbė sulaukti vienokio likimo su dievais!
Antigona (karštai). O, jųs juokiatės iš manęs! Dėl dievų, pasakykite, kodėl jųs užgaunate mane, mirštančią, bet kolei kas dar vis-gi gyvą . . . (Liūdnai dairosi aplinkui). O mano tėvyne! Mano nežinantiejie vargo pilėnai! Dirkos vandens! Šventa garsių savo ratais Tebų alka! Nors jus aš noriu pašaukti į liūdytojus, juog draugų neapverktą, dėl kokių tę įstatų, veda mane į urvą su užverstu akmenimis įėjimu, – kurs turi man būti baisiu kapu. O, aš vargšė! Aš būsiu tę gyva tarp mirusių, draugu ir gyvų ir mirusių!
Choras. Savo drąsa be galo tu, vaike, peržengei augščiausius Teisybės dievės įstatus, bet su gėda nukritai nuo augšto ir kenti už kokią-nors tėvo kaltę.
Antigona. Jųs užgavote opiausią mano gįslą – priminėte man garsų savo nelaimėmis manąjį tėvą ir kančias visos mūsų giminės, garsių Labdakidų . . .
Nelaimingos mano motinos vestuvės, – vestuvės mano vargšės motinos su mano tikruoju tėvu . . . Jų vaisiumi aš buvau nelaiminga. Aš einu su jais gyventi prakeikta, nežinanti jungtuvių! Vargše broli, aš parūpinau tau paguodonę, teip pragaištingą sau, – tu savo mirtimi užmušei mane dar gyvą!
Choras. Gerbti giminę – šventa pareiga, vienok-gi nepridera peržengti valdžios to, keno rankose ji yra; tave prapuldė tavo užsitikėjimas.
Antigona (laužydama rankas). Neapverkta, be draugų, be svodbinių dainų einu į paskutinįjį kartą . . . (Žiūri į saulę). Niekados daugiaus nebematysiu aš jos šviesių šventų spinduolių. Nė vienas artymas man žmogus nesigaili manęs, neverkia . . .
Scena II.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (piktai, chorui). Žinote, juog, jei žodžiai ir skundos galėtų išgelbėti nuo prapulties, nė vieniems, nė kitiems gal nebūtų galo! (Vergams, rodydamas Antigoną). Nuveskite ją gyvą ir uždarykite, kaip aš liepiau, urve vienat vieną; vistiek, ar reiks jai mirti tame urve, ar net gyvai kelti tę savo vestuves! Sulyg šitos mergaitės mano sąžinė yra gryna; ji tik nebegalės bebūti tarp gyvųjų žmonių.
Antigona. Kapai! Mano vestuvių kambarys! Urvo gyvenimas, iškur jau nebeteks man niekados išeiti! Einu tenai, pas savo gimines; daug žuvo jų, daugel priėmė Persefona į mirusių skaitlių. Tarp jų aš žūstu paskutinė ir daug baisiaus, negu jie, – žūstu gyva. Bet savo kelionėje aš karštai tikiu, kad linksmai priims mane tėvas, linksmai patiksi tu, matute, linksmai ir tu, mielas broli, – jums mirus, aš pati savo rankomis numazgojau jus, apvilkau ir padariau jųsų atminčiai tam tikrą paminėjimą. Polinike, mane nugalabys dabar už tai, kad aš palaidojau tavo kūną, nors dorųjų žmonių akyse aš tik išpildžiau savo pareigą dėlei tavęs. Kad aš būčiau buvusi motina arba kad būtų ėmęs pūti mano miręsis vyras, aš niekados nebūčiau apsiėmusi teip sunkios priedermės, pilėnams nenorint. Bet kam-gi aš teip protauju? O štai dėlko: tegu mirtų vyras, aš rasčiau sau kitą; aš galėčiau turėti vaikų ir nuo antrų jungtuvių, bet nebegimtų man brolio, mirus mano tėvui ir motinai. Bet pagerbusi tave labiausiai dėlei tos priežasties, aš, mielas broli, likau kalta, prasikaltėlė Kreonto akyse. Jis sugrobė mane ir veda dabar netekėjusią, veda be svodbinių dainų, mane, kuriai neteko nei vyro turėti, nei būti motina . . . Ir štai aš, draugų apleista, gyva turiu eiti – vargšė – į Mirties viešpatystę. Kokių-gi aš dievų įstatus peržengiau? . . . . Kam-gi man, nelaimingai, bežiūrėti ilgiaus į dievus? Keno aš bemelsiu pagelbos, jei man nuplėšė garbę už mano dorą? Bet jei jau teip dievai nori, aš mirdama prisipažįstu kalta, jeigu-gi neteisingi yra mano priešiai, aš vienok neveliju jiems labiaus kentėti, kaip pati esu neteisingai verčiama kankintis.
Choras (žiūri į Kreontą). Ta-pati bent audra jos dūšioj!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.