Antigonė30-32 psl. · apie 5 min.
Veikmė V76% kūrinio
30 psl.

Kreontas (vergams, kurie pasigailėdami žiūri į Antigoną). Todėl tai ir neišeis ant gero jos vadovams už jų tęsimosi.

Antigona. O! Tas žodis . . . beveik tas-pat, ką mirtis.

Kreontas. Aš visai nežadu tavęs pertikrinėti, kad to nebus. (Vergai prieina prie Antigonos ir ima jos ranką).

Antigona (sustodama truputį). Tebai! Prigimta mano pile! Mano tėvų dievai! Mane veda mirti! Pažvelkite, Tebų senolei, į mane, paskutinį, vienatinį jųsų viešpačių ainį, – ką kenčiu ir nuo ko . . . už tai, juog išpildžiau savo šventą pareigą! (Išeina).

Choras (įpėdėm). Ir Danajai neleido žiūrėti į dienos šviesą, uždarę į bokštą su apmuštomis variu sienomis. Išplėšė jai laisvę, užrakinę į panašų į kapinį kambarį. Tiesa, ji buvo – atmink tai, vaike, vaikeli mano, – gerų tėvų ir nėščia nuo Zeuso, prisitaikiusio prie jos aukso lytaus pavydale. Baisiai vienok yra stiprus Likimas; negali išgelbėti nuo jo nei turtas, nei karės galybė, nei stiprios sienos, nei plaujojantiejie po marę tamsųs laivai.

Atėmė liuosybę ir vikriam Trakijos viešpačiui, Drijanto sūnui. Dijonizas uždarė jį akmeniniame kalėjime už jo užgaudlius išjuokimus. Teip tai pamažėli nutilsta baisi padūkimo spėka, – viešpats prisipažino, užgavęs dievą savo užgaudliu liežuviu. Dalykas mat toks, juog ankščiaus jis neleizdavo kelti nibrėms paleistuvysčių, liepdamas gesinti ugnį per nibrines, nartindamas priegtam, mėgstančias lošimą ant fleitų, muzas.

Šalip tamsių uolų, dviejų jūrių tarpe, ant Bosforo kranto, Trakijoj, nesvetmeiliškame Salmidese, pilės globėjas Arėjas galėjo matyt du sužeistu Finėjos sūnu, kuriemdviem pikta pamotė išlupo akis. Jų akįs, apkruvintomis rankomis išluptos ir išdurtos smailia audėjų šaudykle, šaukės atmonyjimo.

31 psl.

Nelaimingi, jie džiūvo, apverkdami nelaimingą savo motinos likimą, jie, kurie buvo liūdnų jungtuvių vaisius. Ainys senovės Erektejidų šeimynos, tolymuose iščia urvuose, ant augštų uolų išaugo, tarpe tėvo vėjų, pati greita, kaip arklys, dievų ainys, Borėjos duktė. Bet ir ant jos, mano vaike, užklupo seni merai.

Veikmė VI

32 psl.

Scena I.

Tie-patįs ir Tiresas.

Tiresas (su juo vaikas-vadovas. Chorui). Tėbų kunigaikščiai! Mudu atėjova iš vienos vietos, bet matąs tik vienas tėr iš mudviejų, o akliems tokiuose atsitikimuose nurodo kelią vadovas.

Kreontas. Kas naujo, seneli?

Tiresas. Tuoj pasakysiu; tik tu turi klausyti pranašo.

Kreontas. Žinoma. Bent pirma aš neatsisakydavau išpildyti tavo protingų patarmių.

Tiresas. Todėl tai tu protingai ir valdai savo pilę.

Kreontas. Aš galiu parodyti, juog tu ne kartą gelbėjai mane.

Tiresas (balsiaus). Todėl dabar tu turi atkreipti atydą, juog esi labai pavojingame padėjime.

Kreontas (išsigandęs). Kas-gi? Tavo žodžiai man virpulį įvaro.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: IšdidumasTikėjimas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.