Nelaimingi, jie džiūvo, apverkdami nelaimingą savo motinos likimą, jie, kurie buvo liūdnų jungtuvių vaisius. Ainys senovės Erektejidų šeimynos, tolymuose iščia urvuose, ant augštų uolų išaugo, tarpe tėvo vėjų, pati greita, kaip arklys, dievų ainys, Borėjos duktė. Bet ir ant jos, mano vaike, užklupo seni merai.
Veikmė VI
Scena I.
Tie-patįs ir Tiresas.
Tiresas (su juo vaikas-vadovas. Chorui). Tėbų kunigaikščiai! Mudu atėjova iš vienos vietos, bet matąs tik vienas tėr iš mudviejų, o akliems tokiuose atsitikimuose nurodo kelią vadovas.
Kreontas. Kas naujo, seneli?
Tiresas. Tuoj pasakysiu; tik tu turi klausyti pranašo.
Kreontas. Žinoma. Bent pirma aš neatsisakydavau išpildyti tavo protingų patarmių.
Tiresas. Todėl tai tu protingai ir valdai savo pilę.
Kreontas. Aš galiu parodyti, juog tu ne kartą gelbėjai mane.
Tiresas (balsiaus). Todėl dabar tu turi atkreipti atydą, juog esi labai pavojingame padėjime.
Kreontas (išsigandęs). Kas-gi? Tavo žodžiai man virpulį įvaro.
Tiresas. Gausi žinoti, jei išklausysi, ką aš tau pateiksiu. Sėdėjau aš sename name, kurs yra užleistas paukščių burtininkams; tę susirenka pas mane įvairųs paukščiai. Staiga aš išgirdau nesuprantamą klyksmą paukščių. Jie šaukė piktai, baisiai ir neaiškiai. Aš supratau, juog jie pešė viens kitą savo sukruvintais nagais. Paukščiai neveltui pešėsi. Persigandęs tuoj nusprendžiau sudeginti auką ant aukuro, kur ugnis paprastai apsiaučia tą auką iš visų šalių. Vienok auka neužsidegė ir su dūmu ir čirškimu tirpo prasisunkdami į pelenus taukai nuo šonų. Tulžė, išsipūzdama lakstė į visas šalis, – šonai-gi gulėjo be dengiančių juos taukų sluogsnio. Mano vaikas pasakė man apie tą apsireiškimą, – jis yra mano vadovu teip-pat, kaip aš kitų – apie tą, juog veltui beburti, jei auka nepasisekė. Tuotarpu už kančias savo tautos esi kaltas tu, – visi mūsų aukurai kupini nelaimingo Edipo sūnaus liekanų, paukščių ir šunų suneštų. Paskui, dievai nenori bepriimti nuo mūsų maldų, nebenori, kad męs degintume jų garbei šonus, o ir paukščiai piktai šaukia, prisigėrę tiršto užmuštojo kraujo. Pagalvok apie tai, mano vaike! Klysta visi žmonės, bet to, kurs klysta, negalima vienok pavadinti kvailiu ir liurbiu, jei jis apsirikęs stengiasi pataisyti klaidą ir nerodo atkaklumo. Puikybė yra vienas iš nurodymų siaurumo proto. Paguodok mirusį, nemušk gulinčio. Kam-gi rūpintis užmušti mirusį. Aš duodu tau gerą patarmę, norėdamas labo. Malonu yra pasimokinti nuo žmogaus, duodančio gerą patarmę, labiausiai, jei ta patarmė yra naudinga.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?
Rašiniui: IšdidumasTikėjimas
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Ką reiškia Tireso pasakojami ženklai, kai paukščiai pešasi, o auka neužsidega?
4. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.