Tiresas (stipriai suerzintas). Tai-gi žinok, juog nepraeis nė dienos, kaip būsi atmonytas už numirusius, nes mirs vienas iš tavo giminės, – už tą, juog nužudei žmogų, begėdiškai uždaręs jį urve, ir už tai, kad laikai čionai, ant žemės, lavoną, atėmęs nuo jo paskutinę nuoramą, neleidęs apverkti jo, nepagerbęs jo, kaip reikiant. Tuo-tarpu to nepridera daryti nė tau, nė dangaus dievams, ne, tu elgies nedorai. Nubaudimui už tai Atmonijimo dievės, baudžiančios kaltuosius, laukia tik, kad pabaustų tave už kito nelaimę tokia-pat nelaime. Pagalvok pats, ar papirktas aš tai sakau. Greit šauksmai vyrų ir moterų tavo rūme parodys ką kitą. Visos pilės sukils, susivienijusios prieš tave, ir liekanos pilėnų, kuriuos palaidojo šunės, žvėrįs ir paukščiai, pliezdami smarvę po mūsų išpuoštą aukurais pilę. Štai kokiomis vilyčiomis panartintas, aš taikau tarsi šaulys į tavo širdį, tau mane užgavus; tu neišvengsi jų skaudžių žaizdų. Vaike, vesk mane namo. Tegu jis atmonija savo įnirtimą ant jaunesnių ir išmoksta būti atsargesniu kalboje ir išmintingiaus protauti, negu dabar protauja. (Išeina. Kreontas stovi nusistebėjęs).
Choras. Viešpatie, jis išėjo, nubūręs nelaimę, o męs, žilų plaukų sulaukę, neatmename, kad jis kada-nors meluotų mūsų pilei.
Kreontas. Ir pats tai žinau, ir man dūšioj neramu. Sunku man nusileisti, – bet kitaip laukia mane dar baisesnė nelaimė.
Choras. Būk išmintingu, Menekėjo sūnau!
Kreontas. Ką-gi man daryti? Sakykite – aš klausysiu.
Choras. Eik ir liepk išleisti mergaitę iš urvo ir palaidoti nelaidotą lavoną.
Kreontas. Tai patariate jųs man? Teip tai aš turiu nusileisti, pagal jųsų nuomonę?
Choras. Tik pasiskubink, viešpatie, – greit atmonys dievai nepaklusnuosius.
Kreontas. O! Vienok vis-gi aš turiu išsižadėti savo užmanymo ir paklausyti jųsų, – su likimu nepridera grumtis.
Choras. Eik ir padaryk tai pats, nepavezdamas kitiems.
Kreontas. Tokiu būdu aš greit einu. (Prieina prie rūmo durių). Ei, vergai, visi prie manęs, kas čia ir keno nėra. Imkitės kirvius ir greit prie matomos tolumoje vietos! Aš, jau kartą nusprendęs tai padaryti, noriu pats ją atliuosuoti, kaip pats liepiau ją uždaryti. Gangreit ir gyventi geriaus, pildant įstatymus. (Greit išeina, didžios minios lydimas. Ilga pertrauka).
Choras. Daugvardis garsingojo Zeuso sūnau, linksmybe Kadmo dukterų, tu, garsios Italijos globėjau, viešpataująs pašvęstuose Demetrai Eleusino slėniuose, kur per šventę susirenka išvisur, Dijonizai, gyvenąs Tebuose, nibrinių gimtinėj, šalip greitojo Ismeno vandenų, tę, kame buvo pasėti baisiojo drakono dantįs.
Vienkart su savo, žaibu užmušta, motina tu didžiuojies mūsų pile daugiaus, negu kokia-nors kita. Ateik-gi dabar, kada visa pilė sunkiai kenčia, ir išvalyk ją, perėjęs garbingąjį Parnasą arba šniokštančius persmaugos vandenis.
Vedąs paskui savęs kaitrias žvaigždes, dabotojau nakties orgijų, Zeuso sūnau, ateik, valdone, vienkart su draugėmis – nibrėmis, kurios iš paskutiniųjų visą naktį garbina savo šokiais tave, Dijonizai!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?
Rašiniui: IšdidumasTikėjimas
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.