Antigonė35-37 psl. · apie 5 min.
Veikmė VI88% kūrinio
35 psl.

Tiresas (stipriai suerzintas). Tai-gi žinok, juog nepraeis nė dienos, kaip būsi atmonytas už numirusius, nes mirs vienas iš tavo giminės, – už tą, juog nužudei žmogų, begėdiškai uždaręs jį urve, ir už tai, kad laikai čionai, ant žemės, lavoną, atėmęs nuo jo paskutinę nuoramą, neleidęs apverkti jo, nepagerbęs jo, kaip reikiant. Tuo-tarpu to nepridera daryti nė tau, nė dangaus dievams, ne, tu elgies nedorai. Nubaudimui už tai Atmonijimo dievės, baudžiančios kaltuosius, laukia tik, kad pabaustų tave už kito nelaimę tokia-pat nelaime. Pagalvok pats, ar papirktas aš tai sakau. Greit šauksmai vyrų ir moterų tavo rūme parodys ką kitą. Visos pilės sukils, susivienijusios prieš tave, ir liekanos pilėnų, kuriuos palaidojo šunės, žvėrįs ir paukščiai, pliezdami smarvę po mūsų išpuoštą aukurais pilę. Štai kokiomis vilyčiomis panartintas, aš taikau tarsi šaulys į tavo širdį, tau mane užgavus; tu neišvengsi jų skaudžių žaizdų. Vaike, vesk mane namo. Tegu jis atmonija savo įnirtimą ant jaunesnių ir išmoksta būti atsargesniu kalboje ir išmintingiaus protauti, negu dabar protauja. (Išeina. Kreontas stovi nusistebėjęs).

Choras. Viešpatie, jis išėjo, nubūręs nelaimę, o męs, žilų plaukų sulaukę, neatmename, kad jis kada-nors meluotų mūsų pilei.

Kreontas. Ir pats tai žinau, ir man dūšioj neramu. Sunku man nusileisti, – bet kitaip laukia mane dar baisesnė nelaimė.

Choras. Būk išmintingu, Menekėjo sūnau!

Kreontas. Ką-gi man daryti? Sakykite – aš klausysiu.

Choras. Eik ir liepk išleisti mergaitę iš urvo ir palaidoti nelaidotą lavoną.

Kreontas. Tai patariate jųs man? Teip tai aš turiu nusileisti, pagal jųsų nuomonę?

Choras. Tik pasiskubink, viešpatie, – greit atmonys dievai nepaklusnuosius.

Kreontas. O! Vienok vis-gi aš turiu išsižadėti savo užmanymo ir paklausyti jųsų, – su likimu nepridera grumtis.

36 psl.

Choras. Eik ir padaryk tai pats, nepavezdamas kitiems.

Kreontas. Tokiu būdu aš greit einu. (Prieina prie rūmo durių). Ei, vergai, visi prie manęs, kas čia ir keno nėra. Imkitės kirvius ir greit prie matomos tolumoje vietos! Aš, jau kartą nusprendęs tai padaryti, noriu pats ją atliuosuoti, kaip pats liepiau ją uždaryti. Gangreit ir gyventi geriaus, pildant įstatymus. (Greit išeina, didžios minios lydimas. Ilga pertrauka).

Choras. Daugvardis garsingojo Zeuso sūnau, linksmybe Kadmo dukterų, tu, garsios Italijos globėjau, viešpataująs pašvęstuose Demetrai Eleusino slėniuose, kur per šventę susirenka išvisur, Dijonizai, gyvenąs Tebuose, nibrinių gimtinėj, šalip greitojo Ismeno vandenų, tę, kame buvo pasėti baisiojo drakono dantįs.

Vienkart su savo, žaibu užmušta, motina tu didžiuojies mūsų pile daugiaus, negu kokia-nors kita. Ateik-gi dabar, kada visa pilė sunkiai kenčia, ir išvalyk ją, perėjęs garbingąjį Parnasą arba šniokštančius persmaugos vandenis.

Vedąs paskui savęs kaitrias žvaigždes, dabotojau nakties orgijų, Zeuso sūnau, ateik, valdone, vienkart su draugėmis – nibrėmis, kurios iš paskutiniųjų visą naktį garbina savo šokiais tave, Dijonizai!

Veikmė VII

37 psl.

Scena I.

Choras ir pasiuntinis.

Pasiuntinis (užsimąstęs, rimtai). Gyventojai pilės, Kadmo įsteigtos ir Amfijono užgyvendintos, kolei jis gyvena, aš nieko nė už ką nei girčiau, nei peikčiau, – likimas nuolatos išaugština, ir likimas numeta žemyn ir laimingąjį ir nelaimingąjį. Savo ateities nieks nežino. Kreontui, padėkime, galima buvo, rodos, pirma užrydėti, ypač tuokart, kada jis išgelbėjo nuo priešių savo Tebus, gavo viešpaties valdžią ant savo žemės ir pradėjo valdyti, meilių vaikų apsiauptas. Dabar visam kam galas, – jei dėl žmogaus mirė linksmybė, aš nepasakysiu, kad jis gyvena; ne, aš žiūriu į jį, kaip į gyvą numirėlį. Jei nori, gali gyventi turtingai, plačiai, gyventi it viešpats, bet kada tarp viso ko niekas tavęs nelinksmina, pas tokį žmogų aš ištikro nepirkčiau nieko net už niekų niekus.

Choras (išsigandęs). Su kokia dar liūdna žinia viešpaties giminei tu ateini?

Pasiuntinis. Jie mirė. Bet kaltiejie jų mirtyje – gyvi.

Choras. Kas žmogžudys, kas užmuštasis, sakyk. (Rūmo durįs prasiveria. Matytis Euridika).

Pasiuntinis. Žuvo Emonas. Savo ranka jis uždavė sau žaizdą, ir iš jos teka kraujas.

Choras. Tėvas užmušo jį, ar jis pats pabaigė save?

Pasiuntinis (linguodamas galvą). Pats save, įnirtęs už žmogžudystę, kurioje kaltas buvo jo tėvas.

Choras. Pranaše! Tavo žodžiai išsipildė . . .

Pasiuntinis. Tokiose aplinkybėse reikia pagalvoti ir apie kitką. (Pasirodo Euridika, dviejų vergių lydima).

Choras. Žiūrėkite, netoli nuo mūsų Kreonto žmona, vargšė Euridika. Ji išeina iš rūmo, gal būti dėlto, kad išgirdo apie nelaimę su savo sūnumi, – o gal būti ir netyčia.

Scena II.

Tie-patįs ir Euridika.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: IšdidumasTikėjimas

2. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.

Rašiniui: KaltėIšdidumas

3. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

4. Kodėl, pasak pasiuntinio, Emonas nusižudo?

Pasirink atsakymą

5. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.