Antigonė37-38 psl. · apie 5 min.
Veikmė VII90% kūrinio
37 psl.

Scena I.

Choras ir pasiuntinis.

Pasiuntinis (užsimąstęs, rimtai). Gyventojai pilės, Kadmo įsteigtos ir Amfijono užgyvendintos, kolei jis gyvena, aš nieko nė už ką nei girčiau, nei peikčiau, – likimas nuolatos išaugština, ir likimas numeta žemyn ir laimingąjį ir nelaimingąjį. Savo ateities nieks nežino. Kreontui, padėkime, galima buvo, rodos, pirma užrydėti, ypač tuokart, kada jis išgelbėjo nuo priešių savo Tebus, gavo viešpaties valdžią ant savo žemės ir pradėjo valdyti, meilių vaikų apsiauptas. Dabar visam kam galas, – jei dėl žmogaus mirė linksmybė, aš nepasakysiu, kad jis gyvena; ne, aš žiūriu į jį, kaip į gyvą numirėlį. Jei nori, gali gyventi turtingai, plačiai, gyventi it viešpats, bet kada tarp viso ko niekas tavęs nelinksmina, pas tokį žmogų aš ištikro nepirkčiau nieko net už niekų niekus.

Choras (išsigandęs). Su kokia dar liūdna žinia viešpaties giminei tu ateini?

Pasiuntinis. Jie mirė. Bet kaltiejie jų mirtyje – gyvi.

Choras. Kas žmogžudys, kas užmuštasis, sakyk. (Rūmo durįs prasiveria. Matytis Euridika).

Pasiuntinis. Žuvo Emonas. Savo ranka jis uždavė sau žaizdą, ir iš jos teka kraujas.

Choras. Tėvas užmušo jį, ar jis pats pabaigė save?

Pasiuntinis (linguodamas galvą). Pats save, įnirtęs už žmogžudystę, kurioje kaltas buvo jo tėvas.

Choras. Pranaše! Tavo žodžiai išsipildė . . .

Pasiuntinis. Tokiose aplinkybėse reikia pagalvoti ir apie kitką. (Pasirodo Euridika, dviejų vergių lydima).

Choras. Žiūrėkite, netoli nuo mūsų Kreonto žmona, vargšė Euridika. Ji išeina iš rūmo, gal būti dėlto, kad išgirdo apie nelaimę su savo sūnumi, – o gal būti ir netyčia.

Scena II.

Tie-patįs ir Euridika.

38 psl.

Euridika (Chorui, stipriai sujudinta). Aš atsikreipiu į visus jus, pilėnai. Kokią aš kalbą išgirdau, rengdamos išeiti pasimelsti Atenei dievei? Netyčia aš atidariau duris ir išgirdau apie nelaimę savo šeimynoj. Persigandusi, be žado, aš kritau ant mano vergių rankų. Atkartokite, apie ką jųs kalbėjote, ar šis, ar tas būtų, – aš pripratau prie nelaimių, todėl išklausysiu jus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.

Rašiniui: KaltėIšdidumas

2. Kodėl, pasak pasiuntinio, Emonas nusižudo?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.