Antigonė37-39 psl. · apie 5 min.
Veikmė VII93% kūrinio
37 psl.

Scena I.

Choras ir pasiuntinis.

Pasiuntinis (užsimąstęs, rimtai). Gyventojai pilės, Kadmo įsteigtos ir Amfijono užgyvendintos, kolei jis gyvena, aš nieko nė už ką nei girčiau, nei peikčiau, – likimas nuolatos išaugština, ir likimas numeta žemyn ir laimingąjį ir nelaimingąjį. Savo ateities nieks nežino. Kreontui, padėkime, galima buvo, rodos, pirma užrydėti, ypač tuokart, kada jis išgelbėjo nuo priešių savo Tebus, gavo viešpaties valdžią ant savo žemės ir pradėjo valdyti, meilių vaikų apsiauptas. Dabar visam kam galas, – jei dėl žmogaus mirė linksmybė, aš nepasakysiu, kad jis gyvena; ne, aš žiūriu į jį, kaip į gyvą numirėlį. Jei nori, gali gyventi turtingai, plačiai, gyventi it viešpats, bet kada tarp viso ko niekas tavęs nelinksmina, pas tokį žmogų aš ištikro nepirkčiau nieko net už niekų niekus.

Choras (išsigandęs). Su kokia dar liūdna žinia viešpaties giminei tu ateini?

Pasiuntinis. Jie mirė. Bet kaltiejie jų mirtyje – gyvi.

Choras. Kas žmogžudys, kas užmuštasis, sakyk. (Rūmo durįs prasiveria. Matytis Euridika).

Pasiuntinis. Žuvo Emonas. Savo ranka jis uždavė sau žaizdą, ir iš jos teka kraujas.

Choras. Tėvas užmušo jį, ar jis pats pabaigė save?

Pasiuntinis (linguodamas galvą). Pats save, įnirtęs už žmogžudystę, kurioje kaltas buvo jo tėvas.

Choras. Pranaše! Tavo žodžiai išsipildė . . .

Pasiuntinis. Tokiose aplinkybėse reikia pagalvoti ir apie kitką. (Pasirodo Euridika, dviejų vergių lydima).

Choras. Žiūrėkite, netoli nuo mūsų Kreonto žmona, vargšė Euridika. Ji išeina iš rūmo, gal būti dėlto, kad išgirdo apie nelaimę su savo sūnumi, – o gal būti ir netyčia.

Scena II.

Tie-patįs ir Euridika.

38 psl.

Euridika (Chorui, stipriai sujudinta). Aš atsikreipiu į visus jus, pilėnai. Kokią aš kalbą išgirdau, rengdamos išeiti pasimelsti Atenei dievei? Netyčia aš atidariau duris ir išgirdau apie nelaimę savo šeimynoj. Persigandusi, be žado, aš kritau ant mano vergių rankų. Atkartokite, apie ką jųs kalbėjote, ar šis, ar tas būtų, – aš pripratau prie nelaimių, todėl išklausysiu jus.

39 psl.

Pasiuntinis. Aš papasakosiu, viešpatienė, kaip patsai matęs ir sakysiu vieną teisybę, – kam man raminti tave, kad paskui likčiau melagiu? Teisybė visada stovi ant kojų. Aš ėjau paskui tavo vyro kalvos linkui, kame dar gulėjo Poliniko lavonas, šunų perplėštas. Pasimeldęs Gekatai ir Plutonui, kad jie atmainytų savo baisų pykti ant malonės, męs nuplovėme kūną skaidriame vandenyje, sudeginome liekanas ant ką-tik supiaustytų šakų, supylėme ant jų kapinį iš tėvų žemės ir paskui nuėjome uoloslinkui prie urvo, kapinio, tapusio mergaitės vestuvių gūliu, norėdami tenai įeiti. Bet štai kaži-kas išgirdo ištolo balsingą verksmą arti kapinio tos, kuriai atėmė paskutinę paguodonę, ir nuėjo pasakyti apie tai Kreontui viešpačiui. Juo arčiaus jis priėjo, juo stipriaus girdėtis buvo baisųs balsai neaiškaus šauksmo. Viešpats apsiverkė ir sušuko, ašarodamos: „O, aš nelaimingas! Ar-gi aš – patsai sau pranašas? Ar-gi jau aš turiu pereiti baisiausią kelonę iš visų, kada-nors mano atliktų? Aš girdžiu sūnaus balsą . . . Ei, vergai, bėkite greičiaus pas kapą ir, priėję patį įėjimą, per plyšį pažiūrėkite, ar tai ištikrųjų aš girdžiu Emono balsą arba gal mane apgaudinėja dievai.“ Greit męs pažiūrėjome, kaip liepė mums mūsų viešpats . . . ir ką: pamatėme – ji kabo kilpoj, tolimamjame urvo kampe, pasmaugta kilpos, padarytos iš drobės. Jis gulėjo šalip jos ir turėjo ją savo glėbyje, baisiai apverkdamas savo žuvusią sužiedotinę, tėvo darbą ir savo nelaimingą piršlybą. Kreontas, pamatęs juodu abudu, graudžiai apsiverkė, priėjo arčiaus prie sūnaus ir su ašaromis ėmė kalbėti jam: „Nelaimingas, ką tu padarei? Ką užsimanei? Kokia nelaimė atėmė tau protą? Išeik, mano vaike, karštai tavęs meldžiu!“ Bet sūnus baisiai pažiūrėjo į jį; jo veidas reiškė paniekinimą. Nepasakęs nė žodžio, jis išėmė savo kalaviją ir puolė ant tėvo, bet tas suskubo pabėgti. Tuokart užpykęs pats ant savęs, nelaimingas tuojaus krito ant kalavijo ir įsmeigė jį stačiai sau į krūtinę, apimdamas mergaitę savo dar šiltomis rankomis. Jis turėjo dar žadą ir sunkiai dūsavo, ir kraujo lašai vieni po kitų krito ant pabalusio numirėlės veido. Lavonas guli šalip lavono. Nors Mirties viešpatystėj prisiėjo apsivesti nelaimingam ir parodyti įdėm žmonėms, juog niekas teip nekenkia žmogui, kaip kvailumas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.

Rašiniui: KaltėIšdidumas

2. Kodėl, pasak pasiuntinio, Emonas nusižudo?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.