Euridika (Chorui, stipriai sujudinta). Aš atsikreipiu į visus jus, pilėnai. Kokią aš kalbą išgirdau, rengdamos išeiti pasimelsti Atenei dievei? Netyčia aš atidariau duris ir išgirdau apie nelaimę savo šeimynoj. Persigandusi, be žado, aš kritau ant mano vergių rankų. Atkartokite, apie ką jųs kalbėjote, ar šis, ar tas būtų, – aš pripratau prie nelaimių, todėl išklausysiu jus.
Pasiuntinis. Aš papasakosiu, viešpatienė, kaip patsai matęs ir sakysiu vieną teisybę, – kam man raminti tave, kad paskui likčiau melagiu? Teisybė visada stovi ant kojų. Aš ėjau paskui tavo vyro kalvos linkui, kame dar gulėjo Poliniko lavonas, šunų perplėštas. Pasimeldęs Gekatai ir Plutonui, kad jie atmainytų savo baisų pykti ant malonės, męs nuplovėme kūną skaidriame vandenyje, sudeginome liekanas ant ką-tik supiaustytų šakų, supylėme ant jų kapinį iš tėvų žemės ir paskui nuėjome uoloslinkui prie urvo, kapinio, tapusio mergaitės vestuvių gūliu, norėdami tenai įeiti. Bet štai kaži-kas išgirdo ištolo balsingą verksmą arti kapinio tos, kuriai atėmė paskutinę paguodonę, ir nuėjo pasakyti apie tai Kreontui viešpačiui. Juo arčiaus jis priėjo, juo stipriaus girdėtis buvo baisųs balsai neaiškaus šauksmo. Viešpats apsiverkė ir sušuko, ašarodamos: „O, aš nelaimingas! Ar-gi aš – patsai sau pranašas? Ar-gi jau aš turiu pereiti baisiausią kelonę iš visų, kada-nors mano atliktų? Aš girdžiu sūnaus balsą . . . Ei, vergai, bėkite greičiaus pas kapą ir, priėję patį įėjimą, per plyšį pažiūrėkite, ar tai ištikrųjų aš girdžiu Emono balsą arba gal mane apgaudinėja dievai.“ Greit męs pažiūrėjome, kaip liepė mums mūsų viešpats . . . ir ką: pamatėme – ji kabo kilpoj, tolimamjame urvo kampe, pasmaugta kilpos, padarytos iš drobės. Jis gulėjo šalip jos ir turėjo ją savo glėbyje, baisiai apverkdamas savo žuvusią sužiedotinę, tėvo darbą ir savo nelaimingą piršlybą. Kreontas, pamatęs juodu abudu, graudžiai apsiverkė, priėjo arčiaus prie sūnaus ir su ašaromis ėmė kalbėti jam: „Nelaimingas, ką tu padarei? Ką užsimanei? Kokia nelaimė atėmė tau protą? Išeik, mano vaike, karštai tavęs meldžiu!“ Bet sūnus baisiai pažiūrėjo į jį; jo veidas reiškė paniekinimą. Nepasakęs nė žodžio, jis išėmė savo kalaviją ir puolė ant tėvo, bet tas suskubo pabėgti. Tuokart užpykęs pats ant savęs, nelaimingas tuojaus krito ant kalavijo ir įsmeigė jį stačiai sau į krūtinę, apimdamas mergaitę savo dar šiltomis rankomis. Jis turėjo dar žadą ir sunkiai dūsavo, ir kraujo lašai vieni po kitų krito ant pabalusio numirėlės veido. Lavonas guli šalip lavono. Nors Mirties viešpatystėj prisiėjo apsivesti nelaimingam ir parodyti įdėm žmonėms, juog niekas teip nekenkia žmogui, kaip kvailumas.
Choras (pasiuntiniui). Ką tas reiškia? – viešpatienė nuėjo nepasakiusi nė žodžio, nepagyrusi, neišbarusi . . .
Pasiuntinis. Aš ir pats stebiuos . . . Tur-būt išgirdusi apie nelaimę su sūnumi, ji nenori verkti ant ūlyčios, o privers apverkti savo šeimynos nelaimę savo vergėms namuose.
Choras. Sunku pasakyti, bet, pagal mūsų nuomonę, toks tylėjimas tiek-pat reiškia, ką veltas stiprus verksmas.
Pasiuntinis. O štai męs sužinosime, ar ištikrųjų ji paslėpė ką-nors savo sujudintoje širdyje, – reikia tik mums įeiti į rūmą. (Nueina į rūmą. Pertrauka. Už scenos triukšmas ir šauksmas. Pasirodo Kreontas su dviem vergais, kuriuodu neša Emoną. Viešpats, slytuodamas, prilaiko viena ranka lavoną).
Choras. Štai eina ir patsai viešpats. Jo rankose aiškus parodymas teisybės, jei galima pasakyti, savo paties kaltybės, o ne kito kvailumo.
Scena III.
Choras ir Kreontas.
Kreontas. Baisus, pragaištingas nusidėjimas, padarytas beprotystėj! Žiūrėkite: žmogžudys ir užmuštasis – giminės! Mano vaike, tu mirei jaunas ir jauna mirtimi! O! tu mirei, tavęs nebėra daugiaus, bet kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis.
Choras. O! Matyt, tu vėlai tepažinai teisybę.
Kreontas. O! Aš pažinau ją, nelaimingas! Pirma, teip, pirma dievai pabaudė mane skaudžia rykšte ir pastūmė mane ant beprotystės kelio! O! Jis atėmė nuo manęs linksmybę, sumindė kojomis! O! Jųs, jųs sunkios žmonių kančios! . . . (Pertrauka).
Scena IV.
Vergas. Viešpatie, rodos esi turtingas nelaimėmis, – nurodymai pirmos nelaimės pas tave rankose, antrą-gi savo šeimynoj tu tuoj pamatysi.
Kreontas. Kokia tai nelaime, jei ji baisesnė už dabartinę?
Vergas. Mirė tavo žmona. (Rodydamas Emono lavoną). Vargšė, ji buvo šito numirėlio motina. Ji ką-tik užsidūrė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasiuntinys praneša, kad Antigona urve pasikorė, o Emonas puolė tėvą kalaviju ir, šiam pabėgus, nusižudė prie jos. Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie , prieš mirtį palinkėjusi vyrui blogo kaip vaiko užmušėjui. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pats sako: „kaltybė čia ne tavo, o mano neišmintis“. Choras atsako, kad teisybę jis pažino per vėlai. Kreontas save vadina užmušėju ir prašo vesti jį šalin, nes jo gyvenimas užmuštas.
Rašiniui: KaltėIšdidumas
2. Kodėl, pasak pasiuntinio, Emonas nusižudo?
3. Ką choras sako apie tai, kad Euridika, išgirdusi apie sūnaus mirtį, išeina nieko nepasakiusi?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.