Antigonė3-5 psl. · apie 5 min.
Veikmė I12% kūrinio
3 psl.

Antigona. Ar Kreontas neliepė palaidoti vieno mūs brolio ir neuždraudė to padaryti su kitu? Eteoklą, sako, jis su garbe palaidojęs, kaipo to reikalavo įstatai, ir tokiu būdu suteikė jam garbės vietą aname gyvenime, lavoną-gi be garbės žuvusio Poliniko, pasakoja, liepęs pilėnams palikti nelaidotą, uždraudęs verkti jo, ir liepęs neapverktą, nepalaidotą mesti kaip dvėseną paukščiams, godžiai puolantiems ant gardaus kąsnio.*) Štai ką, sako, užmanęs mielasis Kreontas apskelbti tau ir man . . . (su apmauda) girdi – ir man! Jis eina šičion apskelbti apie tai tiems, kas to gerai nežino. Jis nežada juokų daryti, – prasikaltėlis, kurs nepaklausys, turi būti akmenimis užmuštas prieš visą pilę. Štai ką norėjau aš tau pasakyti. Tu greit pasirodysi, ar dora, ar išgama gimei tu . . . dorų tėvų.

* Rūpestis apie pataisymą padorių laidotuvių numirusiam ir paguodonė jo kapo–buvo viena iš švenčiausių senovės greko priedermė. Tarp kito ko jį priverzdavo atiduoti mirusiam tam tikrą paguodonę ir baimė prieš dievus, kurie baudė už neužlaikymą palaidojimo apeigų.

Ismena. Jei teip, tai ką aš galiu padėt vargšė?

Antigona. Paklausyk, ar negali tu man pagelbėti, padėti . . .

Ismena. Ką teip? O ką tu žadi daryti?

Antigona. Padėk man pagauti jo lavoną.

Ismena (išsigandusi). Kaip, nežiūrint į uždraudimą pilėnams tai daryti, tu nori jį palaidoti?

Antigona. Teip, jį . . . jei ne tavo, tai bent mano brolį, nors tu ir atsakytumei, – aš neužvilsiu!

Ismena. Pikčiurna . . . . nežiūrint į uždraudimą Kreonto?

Antigona. Ne jam kliudyti man išpildyti mano priedermę!

4 psl.

Ismena. O! Pagalvok, sesyte! Mūsų tėvas žuvo neapkenčiamas, žuvo nepuikiai, pats savo ranka išlupęs abidvi aki, kada atsidengė jo prasikaltimai. Paskui jo motina ir kartu pati pasidarė sau galą – pasikorė. Antgalo, vienoje dienoj krito viens nuo kito ristynėse abu mudviejų nelaimingu broliu. Dabar pasilikova vienidvi mudvi. Pagalvok, kas laukia mudvi, kaip nepadoriai turėsiva mirti, jei laužydamos įstatus, nepaklausysiva paliepimo ir viešpaties noro? Ne, reikia atminti, juog mudvi – moteriškės, ir ne mudviem išgalėti kovoti su vyrais, juog yra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų. Aš beveliju lugoti dovanojimo už savo prasikaltimą pas dievus ir žemės viešpatį, ir nežadu visai eiti prieš valdžią – neprotinga daryti ką-nors, ko spėkos neišgali.

Antigona. Aš nei nežadu tau liepti; kad ir panorėtumei man padėti, tai tavo pagelba man nė netiktų. Daryk, kaip sau nori, o aš vistiek jį palaidosiu. Po to aš su džiaugsmu mirsiu – šventa prasikaltėlė – ir atsigulsiu, mylima, viename kape su savo mylimuoju, – man ilgiaus teks tarnauti mirusiems, negu gyviems; tenai aš užmigsiu ant amžių. Tu-gi, jei nori, gali niekinti tai, ką šventu skaito ir dievai.

Ismena. Aš neniekinu, bet pas mane nėra spėkų kovoti su visos pilės gyventojais . . .

Antigona (su jausmu). Atsikalbinėk nors tuo, aš-gi eisiu pilti kapinį mielamjam broliui. (Nori eiti).

Ismena. Vargšė! – Man gailu tavęs.

Antigona (iš augšto). Nesibijok dėl manęs – geriaus pagalvok apie save.

Ismena (kibdama Antigonai už rankos). Nors bent nesakyk apie tai niekam, tylėk! Tą-pat ir aš padarysiu.

Antigona (ištraukdama ranką). Ne, sakyk! Aš neapkęsiu tavęs daug stipriaus, jei tu tylėsi, nekaip pasakysi apie tai visiems.

Ismena (stovi nesijudindama, nuleidusi galvą; su ašaromis). Tu karščiuojies tę, kur reikia šaltai protauti.

5 psl.

Antigona. Ne, aš žinaus įtiksianti tiems, kuriems man užvis reikia įtikti.

Ismena. Teip, jei mokėtumei; bet tu nori negalimo daikto.

Antigona. Jei tu teip kalbėsi, aš neapkęsiu tavęs, kaip teisingai neapkenčia tavęs mūs miręsis. Atstok, susimildama, nuo manęs ir leisk jau man nukentėti už savo kvailystę! Ar šcip, ar teip – man nesukliudys numirti garbinga mirtimi. (Šarpiai išeina laukan. Ismena; stipriai nusiminusi, žiūri jai įpėdėm).

Ismena. Eik, jei teip, ir žinok, juog išeini, teisybė, neprotinga, bet tikru savo bendrų draugu! (Nueina į rūmą. Ant scenos išeina choras. Diena).

Scena II.

Choras.

Choras. Saulės spinduoliai, linksmesni už vakar dienos šviesą, jųs apšvietėte septynvartę Tebų pilę! Antgalo išaušai tu, dienos linksmybe, ir pasikėlei ant Dirkos vandenų, privertusi bėgti šarvuotus pribuvusius iš Argoso kareivius su baltomis skydomis. Tau išaušus, jie ėmė bėgti da smarkiaus. Susibaręs Polinikas atvedė juos į mūsų žemę. Tarsi šūkaująs erelis, atlėkė jis į mūsų žemę ant baltų kai sniegas sparnų, su stipria kariūmene, visa arklių karčiais išdabintuos šelmuose.

Užlipęs ant namų stogų, jis apsiautė septynvartę pilę vilyčiomis, ištroškusiomis kraujo, bet atšoko pirma, negu jo ginklai prisigėrė mūsų kraujo, ir pirma, negu uždegė ratan išstatytus pilės bokštus, – jo užpakalyje prasidėjo mūšis, pasikėlė apginimui neapveikiamasis drakonas. Zeusas baisiai neapkenčia, kurie mėgsta girtis. Jis pamatė, juog priešai užniko kai sriauna upė, didžiuodamos skambesiu savo auksu išdabinto ginklo, – ir trenkė žaibu tą, kurs užlipęs ant sienos, rengėsi jau apskelpti pergalėjimą.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.