Antigona. Ne, aš žinaus įtiksianti tiems, kuriems man užvis reikia įtikti.
Ismena. Teip, jei mokėtumei; bet tu nori negalimo daikto.
Antigona. Jei tu teip kalbėsi, aš neapkęsiu tavęs, kaip teisingai neapkenčia tavęs mūs miręsis. Atstok, susimildama, nuo manęs ir leisk jau man nukentėti už savo kvailystę! Ar šcip, ar teip – man nesukliudys numirti garbinga mirtimi. (Šarpiai išeina laukan. Ismena; stipriai nusiminusi, žiūri jai įpėdėm).
Ismena. Eik, jei teip, ir žinok, juog išeini, teisybė, neprotinga, bet tikru savo bendrų draugu! (Nueina į rūmą. Ant scenos išeina choras. Diena).
Scena II.
Choras.
Choras. Saulės spinduoliai, linksmesni už vakar dienos šviesą, jųs apšvietėte septynvartę Tebų pilę! Antgalo išaušai tu, dienos linksmybe, ir pasikėlei ant Dirkos vandenų, privertusi bėgti šarvuotus pribuvusius iš Argoso kareivius su baltomis skydomis. Tau išaušus, jie ėmė bėgti da smarkiaus. Susibaręs Polinikas atvedė juos į mūsų žemę. Tarsi šūkaująs erelis, atlėkė jis į mūsų žemę ant baltų kai sniegas sparnų, su stipria kariūmene, visa arklių karčiais išdabintuos šelmuose.
Užlipęs ant namų stogų, jis apsiautė septynvartę pilę vilyčiomis, ištroškusiomis kraujo, bet atšoko pirma, negu jo ginklai prisigėrė mūsų kraujo, ir pirma, negu uždegė ratan išstatytus pilės bokštus, – jo užpakalyje prasidėjo mūšis, pasikėlė apginimui neapveikiamasis drakonas. Zeusas baisiai neapkenčia, kurie mėgsta girtis. Jis pamatė, juog priešai užniko kai sriauna upė, didžiuodamos skambesiu savo auksu išdabinto ginklo, – ir trenkė žaibu tą, kurs užlipęs ant sienos, rengėsi jau apskelpti pergalėjimą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.