Antigona. Ne, aš žinaus įtiksianti tiems, kuriems man užvis reikia įtikti.
Ismena. Teip, jei mokėtumei; bet tu nori negalimo daikto.
Antigona. Jei tu teip kalbėsi, aš neapkęsiu tavęs, kaip teisingai neapkenčia tavęs mūs miręsis. Atstok, susimildama, nuo manęs ir leisk jau man nukentėti už savo kvailystę! Ar šcip, ar teip – man nesukliudys numirti garbinga mirtimi. (Šarpiai išeina laukan. Ismena; stipriai nusiminusi, žiūri jai įpėdėm).
Ismena. Eik, jei teip, ir žinok, juog išeini, teisybė, neprotinga, bet tikru savo bendrų draugu! (Nueina į rūmą. Ant scenos išeina choras. Diena).
Scena II.
Choras.
Choras. Saulės spinduoliai, linksmesni už vakar dienos šviesą, jųs apšvietėte septynvartę Tebų pilę! Antgalo išaušai tu, dienos linksmybe, ir pasikėlei ant Dirkos vandenų, privertusi bėgti šarvuotus pribuvusius iš Argoso kareivius su baltomis skydomis. Tau išaušus, jie ėmė bėgti da smarkiaus. Susibaręs Polinikas atvedė juos į mūsų žemę. Tarsi šūkaująs erelis, atlėkė jis į mūsų žemę ant baltų kai sniegas sparnų, su stipria kariūmene, visa arklių karčiais išdabintuos šelmuose.
Užlipęs ant namų stogų, jis apsiautė septynvartę pilę vilyčiomis, ištroškusiomis kraujo, bet atšoko pirma, negu jo ginklai prisigėrė mūsų kraujo, ir pirma, negu uždegė ratan išstatytus pilės bokštus, – jo užpakalyje prasidėjo mūšis, pasikėlė apginimui neapveikiamasis drakonas. Zeusas baisiai neapkenčia, kurie mėgsta girtis. Jis pamatė, juog priešai užniko kai sriauna upė, didžiuodamos skambesiu savo auksu išdabinto ginklo, – ir trenkė žaibu tą, kurs užlipęs ant sienos, rengėsi jau apskelpti pergalėjimą.
Užtiktas krito ant sudundėjusios po juo žemės, krito žmogus, žadėjęs mesti ugnį, žmogus, pirma šėlęs ir vertęs pūgas priešais pilę, tarsi staigus, smarkus vėjas. Teip buvo čia, bet kitaip padarė su kitais galingas ir maloningas Arėjas, vydamas juos. Septyni vadovai, pastatyti prieš septynis vartus, lygiame skaitliuje su priešių vadovais, visi paliko savo vario šarvus Zeusui – Tropėjui, visi, neskaitant dviejų nelaimingųjų, tikrų vieno tėvo ir motinos sūnų, kurie puolė abu viens ant kito ir abu užtiko viens likimas – mirtis.
Bet štai atėjo garsinga Pergalės dievaitė, šypsodama prieš turtinguosius karės vežimais Tebus. Užmirškime apie ką-tik pasibaigusią dabar karę, ir eikime visi į dievų namus, kur pasilinksmįsime visą naktį. Tegu pirma visų eis Tebuose šokdamas Dijonizas.
Bet štai prisiartina čionykštis viešpats, Menekėjo sūnus, Kreontas. Ką-gi jis užmano, jei teip netikėtai sušaukė pasiteirauti vyresnybę, paskelbdamas apie tai viešai per šauklius?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.