Užtiktas krito ant sudundėjusios po juo žemės, krito žmogus, žadėjęs mesti ugnį, žmogus, pirma šėlęs ir vertęs pūgas priešais pilę, tarsi staigus, smarkus vėjas. Teip buvo čia, bet kitaip padarė su kitais galingas ir maloningas Arėjas, vydamas juos. Septyni vadovai, pastatyti prieš septynis vartus, lygiame skaitliuje su priešių vadovais, visi paliko savo vario šarvus Zeusui – Tropėjui, visi, neskaitant dviejų nelaimingųjų, tikrų vieno tėvo ir motinos sūnų, kurie puolė abu viens ant kito ir abu užtiko viens likimas – mirtis.
Bet štai atėjo garsinga Pergalės dievaitė, šypsodama prieš turtinguosius karės vežimais Tebus. Užmirškime apie ką-tik pasibaigusią dabar karę, ir eikime visi į dievų namus, kur pasilinksmįsime visą naktį. Tegu pirma visų eis Tebuose šokdamas Dijonizas.
Bet štai prisiartina čionykštis viešpats, Menekėjo sūnus, Kreontas. Ką-gi jis užmano, jei teip netikėtai sušaukė pasiteirauti vyresnybę, paskelbdamas apie tai viešai per šauklius?
Veikmė II
Scena I.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (išeina iš rūmo, dviejų geroldų lydimas, su kryvule, viešpaties apdare. Chorui). Pilėnai! Dievai siuntę buvo mūs pilei sunkią nelaimę, bet vėl ją išgelbėjo. Aš pakviečiau jus čionai per geroldus, ir tai pirmiaus kitų: viena, aš gerai žinau jus teisingais buvus padoniais viešpačių iš Lajo namo, o antra, dėlto, juog, Edipui išgelbėjus viešpatystę ir paskui žuvus, jųs likote ištikimais abiejų viešpačių vaikams. Kadangi tuodu vaiku vieną ir tą pačią dieną mirė abu, nusižudę viens kitą, aš, kaipo artimiausias žuvusių giminaitis, užžengiau ant sosto, su tiesa valdyti visą-ką. Negalima vienok pažinti dūšios, persitikrinimų ir užmanymų kiekvieno, kolei jis neparodys savęs ir geru viešpačiu ir žinovu įstatų. Tas, kurs, valdydamas visą viešpatystę, neišpildo geriausių nusprendimų, bet dėl baimės neatveria lūpų, rodos man niekšu ne tik dabar, – tokiu jis buvo ir pirma mano akyse. Dar daugiaus, aš nė už ką nelaikau žmogaus, kurs aukauja tėvynę dėl draugo. Kaip visagalįs Zeusas mato, aš niekad neužtylėčiau, žinodamas, juog vietoj laimės valstiečiams grėsia nelaimė, ir niekados nepadaryčiau savo draugu savo žemės priešiaus. Žinoma, ji dėl mūsų – tai išganymo lenta, męs atrasime sau draugų, kad tik mūsų laivas neiškryptų iš kelio. Prisilaikydamas tokių įstatymų, aš atnešiu naudą savo pilei. Todėlei aš nesenei išdaviau pilėnams paliepimą apie Edipo vaikus: Eteoklą, kurs žuvo, kaipo tikras didvyris, mušdamos už pilę, liepiau palaidoti ir atiduoti paskutinę priklausomą jam garbę; jo brolį-gi uždraudžiau laidoti, su garbe pakasti po žeme arba verkti jo, nes, grįžęs iš ištrėmimo, jis norėjo sudeginti prigimtąją žemę ir dievų stovylas, norėjo prisigerti brolio kraujo ir kitus pavergti. Tegu jis lieka nelaidotas; jo pagedęsis lavonas turi būti atiduotas paukščiams ir šunims. Štai mano nuomonė. Niekšai niekados neprivalo, bent pagal mano nuomonę, naudotis privalumu prieš teisinguosius. Bet tas, kurs gerus gaivina jausmus dėlei mūs pilės, vienodai naudosis mano prilankumu ir gyvu būdams ir miręs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.