Scena I.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (išeina iš rūmo, dviejų geroldų lydimas, su kryvule, viešpaties apdare. Chorui). Pilėnai! Dievai siuntę buvo mūs pilei sunkią nelaimę, bet vėl ją išgelbėjo. Aš pakviečiau jus čionai per geroldus, ir tai pirmiaus kitų: viena, aš gerai žinau jus teisingais buvus padoniais viešpačių iš Lajo namo, o antra, dėlto, juog, Edipui išgelbėjus viešpatystę ir paskui žuvus, jųs likote ištikimais abiejų viešpačių vaikams. Kadangi tuodu vaiku vieną ir tą pačią dieną mirė abu, nusižudę viens kitą, aš, kaipo artimiausias žuvusių giminaitis, užžengiau ant sosto, su tiesa valdyti visą-ką. Negalima vienok pažinti dūšios, persitikrinimų ir užmanymų kiekvieno, kolei jis neparodys savęs ir geru viešpačiu ir žinovu įstatų. Tas, kurs, valdydamas visą viešpatystę, neišpildo geriausių nusprendimų, bet dėl baimės neatveria lūpų, rodos man niekšu ne tik dabar, – tokiu jis buvo ir pirma mano akyse. Dar daugiaus, aš nė už ką nelaikau žmogaus, kurs aukauja tėvynę dėl draugo. Kaip visagalįs Zeusas mato, aš niekad neužtylėčiau, žinodamas, juog vietoj laimės valstiečiams grėsia nelaimė, ir niekados nepadaryčiau savo draugu savo žemės priešiaus. Žinoma, ji dėl mūsų – tai išganymo lenta, męs atrasime sau draugų, kad tik mūsų laivas neiškryptų iš kelio. Prisilaikydamas tokių įstatymų, aš atnešiu naudą savo pilei. Todėlei aš nesenei išdaviau pilėnams paliepimą apie Edipo vaikus: Eteoklą, kurs žuvo, kaipo tikras didvyris, mušdamos už pilę, liepiau palaidoti ir atiduoti paskutinę priklausomą jam garbę; jo brolį-gi uždraudžiau laidoti, su garbe pakasti po žeme arba verkti jo, nes, grįžęs iš ištrėmimo, jis norėjo sudeginti prigimtąją žemę ir dievų stovylas, norėjo prisigerti brolio kraujo ir kitus pavergti. Tegu jis lieka nelaidotas; jo pagedęsis lavonas turi būti atiduotas paukščiams ir šunims. Štai mano nuomonė. Niekšai niekados neprivalo, bent pagal mano nuomonę, naudotis privalumu prieš teisinguosius. Bet tas, kurs gerus gaivina jausmus dėlei mūs pilės, vienodai naudosis mano prilankumu ir gyvu būdams ir miręs.
Choras. Teip nusprendei tu, Kreonte, Menekėjo sūnau, apie priešių ir mūsų pilės draugą. Tu turi tiesą skelbti kokius nori įstatus ir sulyg mirusių ir sulyg visų mūs gyvųjų.
Kreontas. O kaip jųs dabar galėtute prižiūrėti išpildymą mano paliepimo?
Choras. Liepk tai kam-nors jaunesniam.
Kreontas. Ne, jau yra išrinkti žmonės sergėtų lavono.
Choras. Tai-gi ką dar nori tu paliepti?
Kreontas. Prižiūrėti nepaklusnuosius.
Choras. Nė vienas nebus teip kvailas jieškotis sau galo:
Kreontas. Teip, už bausmę paskirta yra mirtis, bet pelnas ne kartą žudė žmones. (Įeina sargas).
Scena II.
Tie-patįs ir sargas.
Sargas (žemai lenkdamos prieš Kreontą). Viešpatie! Nepasakysiu ėjęs čionai greit, alsuodamas nuo greito ėjimo, ne, aš ne kartą užsimąstęs sustojau ir norėjau grįžti atgal, slaptas balsas ne kartą šnibždėjo man: „Pasiutėli, kam eini tu tę, kur atkakus reikės tau atsakyti. Liurbi, tu, gal manai pasilikti čia? Bet ar tu neįkliūsi, jei Kreontui papasakos apie visą ką kiti?“ Teip maniau aš ir ėjau, nesiskubindamas; nėra ko stebėtis, juog teip tai ir trumpas kelias pasirodo ilgu. Ant galų galo aš nusprendžiau eiti čionai dėlei tavęs. Pasakysiu tau, nors ištikrųjų nieko nežinau, – aš ateinu vildamos rasti tik tą, kas man likimo yra lemta.
Kreontas. Bet kodėl ištikrųjų tu teip nusimini?
Sargas. Aš noriu pasakyti tau pirma tą, kas palyti mane ypatiškai, – aš niekuo nekaltas ir nežinau kaltininko . . . Būtų neteisinga bausti mane.
Kreontas. Kokia-gi čia įžanga? Kodėl-gi tu steigies save išteisinti? Matyti, tu nori pranešti ką-nors nemalonaus.
Sargas. Iš išgąsčio ir norėdamas nelabai pasiskubįsi.
Kreontas. Ar-gi galų gale bepasakysi ką, kad savo atlikęs greičiaus išsinėšintumei?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.