Choras. Teip nusprendei tu, Kreonte, Menekėjo sūnau, apie priešių ir mūsų pilės draugą. Tu turi tiesą skelbti kokius nori įstatus ir sulyg mirusių ir sulyg visų mūs gyvųjų.
Kreontas. O kaip jųs dabar galėtute prižiūrėti išpildymą mano paliepimo?
Choras. Liepk tai kam-nors jaunesniam.
Kreontas. Ne, jau yra išrinkti žmonės sergėtų lavono.
Choras. Tai-gi ką dar nori tu paliepti?
Kreontas. Prižiūrėti nepaklusnuosius.
Choras. Nė vienas nebus teip kvailas jieškotis sau galo:
Kreontas. Teip, už bausmę paskirta yra mirtis, bet pelnas ne kartą žudė žmones. (Įeina sargas).
Scena II.
Tie-patįs ir sargas.
Sargas (žemai lenkdamos prieš Kreontą). Viešpatie! Nepasakysiu ėjęs čionai greit, alsuodamas nuo greito ėjimo, ne, aš ne kartą užsimąstęs sustojau ir norėjau grįžti atgal, slaptas balsas ne kartą šnibždėjo man: „Pasiutėli, kam eini tu tę, kur atkakus reikės tau atsakyti. Liurbi, tu, gal manai pasilikti čia? Bet ar tu neįkliūsi, jei Kreontui papasakos apie visą ką kiti?“ Teip maniau aš ir ėjau, nesiskubindamas; nėra ko stebėtis, juog teip tai ir trumpas kelias pasirodo ilgu. Ant galų galo aš nusprendžiau eiti čionai dėlei tavęs. Pasakysiu tau, nors ištikrųjų nieko nežinau, – aš ateinu vildamos rasti tik tą, kas man likimo yra lemta.
Kreontas. Bet kodėl ištikrųjų tu teip nusimini?
Sargas. Aš noriu pasakyti tau pirma tą, kas palyti mane ypatiškai, – aš niekuo nekaltas ir nežinau kaltininko . . . Būtų neteisinga bausti mane.
Kreontas. Kokia-gi čia įžanga? Kodėl-gi tu steigies save išteisinti? Matyti, tu nori pranešti ką-nors nemalonaus.
Sargas. Iš išgąsčio ir norėdamas nelabai pasiskubįsi.
Kreontas. Ar-gi galų gale bepasakysi ką, kad savo atlikęs greičiaus išsinėšintumei?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.