Sofoklis · apie 497–406 pr. Kr.

Veikmė I

2-6 psl. iš 42·apie 10 min.·9 paaiškinimai·1 klausimas

2 psl.

Vieta prieš viešpaties rūmą Tebuse. Tolumoje matytis Kiteronas, iš antros pusės – Tėbų pilės siena su Skėjos vartais. Ankštybas rytas.

Scena I.

Antigona ir Ismena.

Antigona (išeina iš rūmo, juoduose rūbuose, kartu su Ismena). Ismena, mano sesyte! Ar žinai tu bent vieną iš tų nelaimių, kurios užtinka mus už Edipo kaltybę, nelaimę, kuria nebaustų mūsų ir Zeusas, kolei męs da gyvos? Nėra širdgelos, nėra skausmo, nėra gėdos arba negarbės, ko man nebūtų tekę matyti tarp mudviejų kančių! . . . O dabar kokį negirdėtą paliepimą išleidęs, sako, nesenei visiems lyg vieno pilėnams naujas viešpats?! . . . Ar tu žinai ką-nors apie tai? Rasi visai nežinai, kaip biauriai žada pasielgti priešginiai su mūsų draugais?

Ismena (sujudinta). Nė vienos žinios aš negirdėjau, Antigona, nė linksmos, nė liūdnos nuo to laiko, kaip mudvi nustojova abiejų brolių, žuvusių vienoje dienoj ristynėse. Nuo šios nakties, kada bėgo Argoso kareiviai, aš negirdėjau nieko daugiaus, kas galėtų padaryti mane ar laimingesne, ar nelaimingesne.

Antigona. Nėkiek aš neapsirikau ir steigiaus išvadinti tave iš rūmo, geizdama su tavim viena pasikalbėti.

Ismena. Kas yra? Tave regimai neramina tavo mintįs.

3 psl.

Antigona. Ar Kreontas neliepė palaidoti vieno mūs brolio ir neuždraudė to padaryti su kitu? Eteoklą, sako, jis su garbe palaidojęs, kaipo to reikalavo įstatai, ir tokiu būdu suteikė jam garbės vietą aname gyvenime, lavoną-gi be garbės žuvusio Poliniko, pasakoja, liepęs pilėnams palikti nelaidotą, uždraudęs verkti jo, ir liepęs neapverktą, nepalaidotą mesti kaip dvėseną paukščiams, godžiai puolantiems ant gardaus kąsnio.*) Štai ką, sako, užmanęs mielasis Kreontas apskelbti tau ir man . . . (su apmauda) girdi – ir man! Jis eina šičion apskelbti apie tai tiems, kas to gerai nežino. Jis nežada juokų daryti, – prasikaltėlis, kurs nepaklausys, turi būti akmenimis užmuštas prieš visą pilę. Štai ką norėjau aš tau pasakyti. Tu greit pasirodysi, ar dora, ar išgama gimei tu . . . dorų tėvų.

* Rūpestis apie pataisymą padorių laidotuvių numirusiam ir paguodonė jo kapo–buvo viena iš švenčiausių senovės greko priedermė. Tarp kito ko jį priverzdavo atiduoti mirusiam tam tikrą paguodonę ir baimė prieš dievus, kurie baudė už neužlaikymą palaidojimo apeigų.

Ismena. Jei teip, tai ką aš galiu padėt vargšė?

Antigona. Paklausyk, ar negali tu man pagelbėti, padėti . . .

Ismena. Ką teip? O ką tu žadi daryti?

Antigona. Padėk man pagauti jo lavoną.

Ismena (išsigandusi). Kaip, nežiūrint į uždraudimą pilėnams tai daryti, tu nori jį palaidoti?

Antigona. Teip, jį . . . jei ne tavo, tai bent mano brolį, nors tu ir atsakytumei, – aš neužvilsiu!

Ismena. Pikčiurna . . . . nežiūrint į uždraudimą Kreonto?

Antigona. Ne jam kliudyti man išpildyti mano priedermę!

4 psl.

Ismena. O! Pagalvok, sesyte! Mūsų tėvas žuvo neapkenčiamas, žuvo nepuikiai, pats savo ranka išlupęs abidvi aki, kada atsidengė jo prasikaltimai. Paskui jo motina ir kartu pati pasidarė sau galą – pasikorė. Antgalo, vienoje dienoj krito viens nuo kito ristynėse abu mudviejų nelaimingu broliu. Dabar pasilikova vienidvi mudvi. Pagalvok, kas laukia mudvi, kaip nepadoriai turėsiva mirti, jei laužydamos įstatus, nepaklausysiva paliepimo ir viešpaties noro? Ne, reikia atminti, juog mudvi – moteriškės, ir ne mudviem išgalėti kovoti su vyrais, juog yra valdžia ir mes turime klausyti jos paliepimų. Aš beveliju lugoti dovanojimo už savo prasikaltimą pas dievus ir žemės viešpatį, ir nežadu visai eiti prieš valdžią – neprotinga daryti ką-nors, ko spėkos neišgali.

Antigona. Aš nei nežadu tau liepti; kad ir panorėtumei man padėti, tai tavo pagelba man nė netiktų. Daryk, kaip sau nori, o aš vistiek jį palaidosiu. Po to aš su džiaugsmu mirsiu – šventa prasikaltėlė – ir atsigulsiu, mylima, viename kape su savo mylimuoju, – man ilgiaus teks tarnauti mirusiems, negu gyviems; tenai aš užmigsiu ant amžių. Tu-gi, jei nori, gali niekinti tai, ką šventu skaito ir dievai.

Ismena. Aš neniekinu, bet pas mane nėra spėkų kovoti su visos pilės gyventojais . . .

Antigona (su jausmu). Atsikalbinėk nors tuo, aš-gi eisiu pilti kapinį mielamjam broliui. (Nori eiti).

Ismena. Vargšė! – Man gailu tavęs.

Antigona (iš augšto). Nesibijok dėl manęs – geriaus pagalvok apie save.

Ismena (kibdama Antigonai už rankos). Nors bent nesakyk apie tai niekam, tylėk! Tą-pat ir aš padarysiu.

Antigona (ištraukdama ranką). Ne, sakyk! Aš neapkęsiu tavęs daug stipriaus, jei tu tylėsi, nekaip pasakysi apie tai visiems.

Ismena (stovi nesijudindama, nuleidusi galvą; su ašaromis). Tu karščiuojies tę, kur reikia šaltai protauti.

5 psl.

Antigona. Ne, aš žinaus įtiksianti tiems, kuriems man užvis reikia įtikti.

Ismena. Teip, jei mokėtumei; bet tu nori negalimo daikto.

Antigona. Jei tu teip kalbėsi, aš neapkęsiu tavęs, kaip teisingai neapkenčia tavęs mūs miręsis. Atstok, susimildama, nuo manęs ir leisk jau man nukentėti už savo kvailystę! Ar šcip, ar teip – man nesukliudys numirti garbinga mirtimi. (Šarpiai išeina laukan. Ismena; stipriai nusiminusi, žiūri jai įpėdėm).

Ismena. Eik, jei teip, ir žinok, juog išeini, teisybė, neprotinga, bet tikru savo bendrų draugu! (Nueina į rūmą. Ant scenos išeina choras. Diena).

Scena II.

Choras.

Choras. Saulės spinduoliai, linksmesni už vakar dienos šviesą, jųs apšvietėte septynvartę Tebų pilę! Antgalo išaušai tu, dienos linksmybe, ir pasikėlei ant Dirkos vandenų, privertusi bėgti šarvuotus pribuvusius iš Argoso kareivius su baltomis skydomis. Tau išaušus, jie ėmė bėgti da smarkiaus. Susibaręs Polinikas atvedė juos į mūsų žemę. Tarsi šūkaująs erelis, atlėkė jis į mūsų žemę ant baltų kai sniegas sparnų, su stipria kariūmene, visa arklių karčiais išdabintuos šelmuose.

Užlipęs ant namų stogų, jis apsiautė septynvartę pilę vilyčiomis, ištroškusiomis kraujo, bet atšoko pirma, negu jo ginklai prisigėrė mūsų kraujo, ir pirma, negu uždegė ratan išstatytus pilės bokštus, – jo užpakalyje prasidėjo mūšis, pasikėlė apginimui neapveikiamasis drakonas. Zeusas baisiai neapkenčia, kurie mėgsta girtis. Jis pamatė, juog priešai užniko kai sriauna upė, didžiuodamos skambesiu savo auksu išdabinto ginklo, – ir trenkė žaibu tą, kurs užlipęs ant sienos, rengėsi jau apskelpti pergalėjimą.

6 psl.

Užtiktas krito ant sudundėjusios po juo žemės, krito žmogus, žadėjęs mesti ugnį, žmogus, pirma šėlęs ir vertęs pūgas priešais pilę, tarsi staigus, smarkus vėjas. Teip buvo čia, bet kitaip padarė su kitais galingas ir maloningas Arėjas, vydamas juos. Septyni vadovai, pastatyti prieš septynis vartus, lygiame skaitliuje su priešių vadovais, visi paliko savo vario šarvus Zeusui – Tropėjui, visi, neskaitant dviejų nelaimingųjų, tikrų vieno tėvo ir motinos sūnų, kurie puolė abu viens ant kito ir abu užtiko viens likimas – mirtis.

Bet štai atėjo garsinga Pergalės dievaitė, šypsodama prieš turtinguosius karės vežimais Tebus. Užmirškime apie ką-tik pasibaigusią dabar karę, ir eikime visi į dievų namus, kur pasilinksmįsime visą naktį. Tegu pirma visų eis Tebuose šokdamas Dijonizas.

Bet štai prisiartina čionykštis viešpats, Menekėjo sūnus, Kreontas. Ką-gi jis užmano, jei teip netikėtai sušaukė pasiteirauti vyresnybę, paskelbdamas apie tai viešai per šauklius?

Klausimai: Veikmė I

1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.