Sofoklis · apie 497–406 pr. Kr.

Veikmė VI

32-36 psl. iš 42·apie 10 min.·5 paaiškinimai·4 klausimai

32 psl.

Scena I.

Tie-patįs ir Tiresas.

Tiresas (su juo vaikas-vadovas. Chorui). Tėbų kunigaikščiai! Mudu atėjova iš vienos vietos, bet matąs tik vienas tėr iš mudviejų, o akliems tokiuose atsitikimuose nurodo kelią vadovas.

Kreontas. Kas naujo, seneli?

Tiresas. Tuoj pasakysiu; tik tu turi klausyti pranašo.

Kreontas. Žinoma. Bent pirma aš neatsisakydavau išpildyti tavo protingų patarmių.

Tiresas. Todėl tai tu protingai ir valdai savo pilę.

Kreontas. Aš galiu parodyti, juog tu ne kartą gelbėjai mane.

Tiresas (balsiaus). Todėl dabar tu turi atkreipti atydą, juog esi labai pavojingame padėjime.

Kreontas (išsigandęs). Kas-gi? Tavo žodžiai man virpulį įvaro.

33 psl.

Tiresas. Gausi žinoti, jei išklausysi, ką aš tau pateiksiu. Sėdėjau aš sename name, kurs yra užleistas paukščių burtininkams; tę susirenka pas mane įvairųs paukščiai. Staiga aš išgirdau nesuprantamą klyksmą paukščių. Jie šaukė piktai, baisiai ir neaiškiai. Aš supratau, juog jie pešė viens kitą savo sukruvintais nagais. Paukščiai neveltui pešėsi. Persigandęs tuoj nusprendžiau sudeginti auką ant aukuro, kur ugnis paprastai apsiaučia tą auką iš visų šalių. Vienok auka neužsidegė ir su dūmu ir čirškimu tirpo prasisunkdami į pelenus taukai nuo šonų. Tulžė, išsipūzdama lakstė į visas šalis, – šonai-gi gulėjo be dengiančių juos taukų sluogsnio. Mano vaikas pasakė man apie tą apsireiškimą, – jis yra mano vadovu teip-pat, kaip aš kitų – apie tą, juog veltui beburti, jei auka nepasisekė. Tuotarpu už kančias savo tautos esi kaltas tu, – visi mūsų aukurai kupini nelaimingo Edipo sūnaus liekanų, paukščių ir šunų suneštų. Paskui, dievai nenori bepriimti nuo mūsų maldų, nebenori, kad męs degintume jų garbei šonus, o ir paukščiai piktai šaukia, prisigėrę tiršto užmuštojo kraujo. Pagalvok apie tai, mano vaike! Klysta visi žmonės, bet to, kurs klysta, negalima vienok pavadinti kvailiu ir liurbiu, jei jis apsirikęs stengiasi pataisyti klaidą ir nerodo atkaklumo. Puikybė yra vienas iš nurodymų siaurumo proto. Paguodok mirusį, nemušk gulinčio. Kam-gi rūpintis užmušti mirusį. Aš duodu tau gerą patarmę, norėdamas labo. Malonu yra pasimokinti nuo žmogaus, duodančio gerą patarmę, labiausiai, jei ta patarmė yra naudinga.

34 psl.

Kreontas (rūstai). Seneli, visi jųs tarsi šaudote į sienį, taikote į jį. Net su savo mantika nepalikote jųs manęs ramaus. Sulyg manosios giminės ji senei išdavė mane ir perdavė. Ką-gi, kraukite pinigus, verskitės, jei norite, Sardos eleuktru ir Indijos auksu, jums vistiek nepasiseks palaidoti jo. Kad net Zeuso ereliai užsimanytų pagrobti lavono dalį ir nuneštų, kaipo grobį, prie Zeuso sosto, aš nepasibijosiu to ir vistiek neleisiu laidoti jo. Aš puikiai suprantu, kad nė vienas žmogus negali dievo panykti, užtat, seneli, prasčiausiu būdu žūsta ir labai įtekmingos ypatos, jei dėlei nedorų tikslų apvelka puikiais rūbais nedorus užmanymus.

Tiresas. O! Kad žinotų žmonės, kad jie tik pagalvotų! . . .

Kreontas. Ką? Ką teip kalbi?

Tiresas (tęzdamas). . . . kaip brangus yra protas, brangesnis už viską pasaulėj! . . .

Kreontas. Kaip vienkart baisiai pavojinga yra mulkystė! . . .

Tiresas. Bet tai ir yra tavo didelė nuo prigimimo yda.

Kreontas (sukązdamas lūpas). Nenoriu sakyti niekų burtininkui.

Tiresas. Vienok-gi sakai, jei aš, kaip tau rodosi, neteisingai tau buriu.

Kreontas. Visa burtininkų gauja mėgsta pinigą.

Tiresas. Kaip tironai mėgsta neteisingai pelnytis.

Kreontas (suerzintas). Tu užmiršai, kad kalbėdamas su manimi, tu kalbi su savo viešpačiu?!

Tiresas. Neužmiršau, – aš išgelbėjau tavo pilę; ji tavo dėl mano malonės.

Kreontas. Burti tu moki, bet mėgsti ir meluoti.

Tiresas (pakeldamas ranką). Tu priversi mane atidengti paslaptį . . .

Kreontas. Trauk ją aikštėn, tik nekalbėk dėl naudos.

Tiresas. Teip ir žadu aš padaryti – sulyg tavęs.

Kreontas. Žinau tik, juog manęs nepapirksi. Mano nusprendimas yra tvirtas.

35 psl.

Tiresas (stipriai suerzintas). Tai-gi žinok, juog nepraeis nė dienos, kaip būsi atmonytas už numirusius, nes mirs vienas iš tavo giminės, – už tą, juog nužudei žmogų, begėdiškai uždaręs jį urve, ir už tai, kad laikai čionai, ant žemės, lavoną, atėmęs nuo jo paskutinę nuoramą, neleidęs apverkti jo, nepagerbęs jo, kaip reikiant. Tuo-tarpu to nepridera daryti nė tau, nė dangaus dievams, ne, tu elgies nedorai. Nubaudimui už tai Atmonijimo dievės, baudžiančios kaltuosius, laukia tik, kad pabaustų tave už kito nelaimę tokia-pat nelaime. Pagalvok pats, ar papirktas aš tai sakau. Greit šauksmai vyrų ir moterų tavo rūme parodys ką kitą. Visos pilės sukils, susivienijusios prieš tave, ir liekanos pilėnų, kuriuos palaidojo šunės, žvėrįs ir paukščiai, pliezdami smarvę po mūsų išpuoštą aukurais pilę. Štai kokiomis vilyčiomis panartintas, aš taikau tarsi šaulys į tavo širdį, tau mane užgavus; tu neišvengsi jų skaudžių žaizdų. Vaike, vesk mane namo. Tegu jis atmonija savo įnirtimą ant jaunesnių ir išmoksta būti atsargesniu kalboje ir išmintingiaus protauti, negu dabar protauja. (Išeina. Kreontas stovi nusistebėjęs).

Choras. Viešpatie, jis išėjo, nubūręs nelaimę, o męs, žilų plaukų sulaukę, neatmename, kad jis kada-nors meluotų mūsų pilei.

Kreontas. Ir pats tai žinau, ir man dūšioj neramu. Sunku man nusileisti, – bet kitaip laukia mane dar baisesnė nelaimė.

Choras. Būk išmintingu, Menekėjo sūnau!

Kreontas. Ką-gi man daryti? Sakykite – aš klausysiu.

Choras. Eik ir liepk išleisti mergaitę iš urvo ir palaidoti nelaidotą lavoną.

Kreontas. Tai patariate jųs man? Teip tai aš turiu nusileisti, pagal jųsų nuomonę?

Choras. Tik pasiskubink, viešpatie, – greit atmonys dievai nepaklusnuosius.

Kreontas. O! Vienok vis-gi aš turiu išsižadėti savo užmanymo ir paklausyti jųsų, – su likimu nepridera grumtis.

36 psl.

Choras. Eik ir padaryk tai pats, nepavezdamas kitiems.

Kreontas. Tokiu būdu aš greit einu. (Prieina prie rūmo durių). Ei, vergai, visi prie manęs, kas čia ir keno nėra. Imkitės kirvius ir greit prie matomos tolumoje vietos! Aš, jau kartą nusprendęs tai padaryti, noriu pats ją atliuosuoti, kaip pats liepiau ją uždaryti. Gangreit ir gyventi geriaus, pildant įstatymus. (Greit išeina, didžios minios lydimas. Ilga pertrauka).

Choras. Daugvardis garsingojo Zeuso sūnau, linksmybe Kadmo dukterų, tu, garsios Italijos globėjau, viešpataująs pašvęstuose Demetrai Eleusino slėniuose, kur per šventę susirenka išvisur, Dijonizai, gyvenąs Tebuose, nibrinių gimtinėj, šalip greitojo Ismeno vandenų, tę, kame buvo pasėti baisiojo drakono dantįs.

Vienkart su savo, žaibu užmušta, motina tu didžiuojies mūsų pile daugiaus, negu kokia-nors kita. Ateik-gi dabar, kada visa pilė sunkiai kenčia, ir išvalyk ją, perėjęs garbingąjį Parnasą arba šniokštančius persmaugos vandenis.

Vedąs paskui savęs kaitrias žvaigždes, dabotojau nakties orgijų, Zeuso sūnau, ateik, valdone, vienkart su draugėmis – nibrėmis, kurios iš paskutiniųjų visą naktį garbina savo šokiais tave, Dijonizai!

Klausimai: Veikmė VI

1. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: IšdidumasTikėjimas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Ką reiškia Tireso pasakojami ženklai, kai paukščiai pešasi, o auka neužsidega?

Pasirink atsakymą

4. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.