Ir norim spręst tamsios kamaros bylą?
ZBIGNIEVAS Poznanės vyskupui, matyt, garbė
Karūnos maža rūpesčio teteikia?
Jam būtų maloniau naudoti progą –
Kur vyskupystėj svetimoj trankytis...
Dabar manęs juk nėr namie! Gali
Važiuot ir brautis, – gal kur kąsnį
Galėsi ir nukąst nepastebėtas...
CIOLEKAS Teisybę sako tikrą Krokuvos
Aukštasis vyskupas... Todėl, matyti,
Jisai toks rimtas, kad, prikandęs iltį,
Nė žodžio tart negali... Ir meluoja,
Kad jį kaimynas apiplėšt norėjo,
Ganytojo atlikdams pareigas!
Godumas, rodos, Krokuvoj dorybe
Aukšta vadinas?..
ZBIGNIEVAS Tu godus – ne aš!
Juk tu lindai į mano vyskupystę
Devocijų pašventint neteisėtai!
Juk tu, karaliaus raštinėj sėdėdams,
Sukei, šmeižei, Šventam meluodams Sostui,
Kol vyskupo gavai infulą aukštą,
Net vardo kunigo nevertas būdams!
Tai ne godumas, ką? Aukšta dorybė?
CIOLEKAS Ach, vyskupe, visiems nelygi laimė...
Ir išimtį bažnyčia ne visiems
Vienodai daro... Štai vieni, kaip aš,
Bažnyčioj turi daugel metų dirbt,
Kol pagarbos sulaukia sostą... Kitas,
Sakykime, kaip tu, brangus kaimyne,
Kur nors skerdynėje, kaip prie Griunvaldo,
Nudurs sužeistą riterį užėjęs,
Pasisukios karaliaus priemenėj, –
Ir vyskupas jau jis, – valstybės vyras!
ZBIGNIEVAS Tai piktas šmeižtas, vyskupe Poznanės!
Tai Vytautas pramanė iš pavydo!
CIOLEKAS Kad tu kare skerdei sužeistą karį?
ZBIGNIEVAS Kai aš paaiškinau, kad visa – melas,
Manim ir Šventas Sostas patikėjo!
CIOLEKAS Kryžiuočiai skelbia, kad ir jais jis tiki...
ZBIGNIEVAS Tu Šventą Sostą niekini ir gėdą
Darai bažnyčiai! Vyskupas – šmeižikas!
Jis vietoj švęstojo vandens bažnyčioj...
Įeina MIKALOJUS
II
TIE PATYS; MIKALOJUS
MIKALOJUS Garbė manoji vyskupam... Bijojau...
ZBIGNIEVAS Malonu, Sandomieriaus vojevoda,
Kad ateini anksčiau... Aptart mums reikia...
Kol už akių lietuviai neužbėgo –
Užbėgsim jiems – ir jie turės sutikti...
CIOLEKAS Čia daug kalbėjo vyskupas gražiai, –
Pasauly niekas taip kalbėt nemoka...
ZBIGNIEVAS Juokaut dabar ne laikas!
MIKALOJUS Man skaudžiausias
Bylos viešasis iškėlimas. Kam gi
Daugiausia nukentėti teks dėl jos,
Jei ne karūnos garbei? Šiaip ar taip,
Bet karalienę turime išteisint!
ZBIGNIEVAS O kaip kitaip?.. Tai mūsų pareiga!
CIOLEKAS Teisybės reik žiūrėt, – teisybės, ponai.
ZBIGNIEVAS Karalius – senas, tai tiesa... Bet jis
Patsai nekėlė jokios abejonės,
Liežuviai kol pikti neįsipynė...
Aišku, kad karalienė – nekalta!
CIOLEKAS įsivaizduoju, kaip karalius jaučias!
Jei būt žinojęs, kad taip bus,
Verčiau našlys senatvėj būtų likęs...
MIKALOJUS Su juo mes turime ką nors daryt!
Negalima juk taip! Kol prisimels
Brigitai šventai, tai tokie Sieščencai...
ZBIGNIEVAS Žalčiai! Iš proto išvarys karalių!
CIOLEKAS Valia karaliui pasirinkt draugai!
Sieščenec – kas? Bendzino senas vaitas,
Daug turįs nuopelnų karūnai mūsų...
ZBIGNIEVAS Tas šnipas Vytauto! Samdytas bernas!
CIOLEKAS O sukti jis nemoka! Eina tiesiai...
ZBIGNIEVAS Palikęs teisę sukt Poznanės vyrams...
CIOLEKAS Ar aš, ar tu suktesnis – dar matysim, –
Aš vyskupas toks pat kaip tu!
ZBIGNIEVAS Iš Vytauto malonės!..
CIOLEKAS Tu – kieno gi?
ZBIGNIEVAS Tik ne iš tavo darbdavio!
CIOLEKAS Meluoji!
ZBIGNIEVAS Įrodysiu aš tau...
MIKALOJUS Nusiraminkit!
Dar kas išgirsti gali jus!
Įeina KARYS
III
TIE PATYS; KARYS
KARYS Šviesiausias
Karalius!
MIKALOJUS Ponai, tik vaidų nekelkit!
Įeina JOGAILA, TARNOVSKIO IR STRAŠO lydimas
IV
TIE PATYS; JOGAILA, TARNOVSKIS, STRAŠAS
JOGAILA Tegu bus vardui Viešpaties garbė.
ZBIGNIEVAS Per amžių amžius amžinuosius.
MIKALOJUS Amen.
JOGAILA Nuvargino mane kelionė. Taigi.
Atsikvošėti negaliu. Dar vis tebėr
Toks jausmas, lyg lietus tarytum lijo
Per ištisą gyvenimą. Nuo pradžios.
Lyg ir dabar dar būčiau šlapias visas.
TARNOVSKIS Karalius potvynio užmiršt negali,
Kaip Vysla išsiliejus paskandino
Šiemet laukus ir pievas, Gdansko miestą...
JOGAILA Taip, taip. Tas potvynis. Buvau pamiršęs.
Dabar atsimenu. Ir aš. Kalbėjau...
Kalbėjau Sigismundui, mano draugui.
Pažįstat Sigismundą jūs? Karalių?
Penkis šimtus žadėjo jis man triušių.
Labai jie greitai, sako, veisias. Taigi.
Aš duosiu pusę jų Mazovijos
Valdovams. Teaugina. Man negaila.
Laukų gana jie turi. Taigi. Maisto
Po potvynio turės.
ZBIGNIEVAS ironija
Gera širdis
Karaliaus! Paguoda graži bus vargšams...
JOGAILA A?.. Kitą pusę triušių aš manau...
O jūs kaip manot? Man nereikia jų.
Geriausia bus bažnyčiai atiduoti.
Pustrečio šimto. Visa, kas atlieka.
Pas Krokuvos garbingą vyskupą,
Kad jis už mano nuodėmes maldautų.
ZBIGNIEVAS Jogailos ironijos įžeistas
Šviesiausias pone, aš priminti drįsčiau,
Kad reikalui rimtam mes susirinkom.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ar Horodlės pasitarimui rūpi tiesa apie karalienę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ponams svarbiausia karūnos garbė: Mikalojus sako, kad karalienę „turime išteisint“, dar neišklausęs įrodymų. Kambarinių parodymai gauti, kaip užsimena Zbignievas, po rykščių, o Ciolekas tai vadina padrąsinimu. Zbignievas bylą aiškina kaip Vytauto planą „Lietuvą nuo Lenkijos atplėšt“, taigi svarsto politiką. Galiausiai jis siūlo priesaiką bažnyčioje, o Strašas paklausia: „Kaip gali jos prisiekti, jei nematė?“ Sruoga ironiškai rodo teismą, kuriame tiesos niekas neieško.
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Koks Jogaila pasirodo Horodlės scenoje: naivus senis ar gudrus žmogus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių jis atrodo išsiblaškęs: skundžiasi kelione, kalba apie potvynį ir Sigismundo žadėtus triušius. Tačiau pusę triušių jis skiria Krokuvos vyskupui, „Kad jis už mano nuodėmes maldautų“, ir remarka sako, kad Zbignievas „Jogailos ironijos įžeistas“. Karalius primena ponams, kad juos „Užauginau ant savo rankų“, o dabar jie rengiasi „senelio tėvo teist“. Kai Zbignievas skubina pradėti bylą, Jogaila atsako: „Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.“ Po naivumo kauke slepiasi pašaipa.
Rašiniui: ValdžiaIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.