O akys spindi ugnimi jauna.
Liemuo, krūtinė – pavydėt galėčiau, –
Lyg tu mergaitė būtum netekėjus...
SONKA O! Už nemylimo, už seno vyro
Tu netekėk!
KATAŽYNA Bet, sako, Jadvyga
Šventoji buvo dar nelaimingesnė...
SONKA O, netekėk už seno, netekėk!
Nebus gyvenimo, – tik nuodėmė!
KATAŽYNA Tik pamanyk, kaip tiems karaliams gera!
Juk Jogaila, jei būtų ne karalius, –
Mergaitė nė viena į jį nežvelgtų –
Bjaurus jis toks! Dabar – kiek moterų
Dėl jo likimą keikia nelaimingų!
SONKA O, netekėk už seno, – netekėk!
Nemylimas turtingas senas vyras
Neguos tavęs, nešildys, nemylės...
Nemylimas ir senas – kaip lavonas,
Kurio bijaisi prisiliest... Baisu!
Nuo jo toks šaltis eina, gyslos – stingsta,
Širdis nustoja plakti... Lyg mirtis
Staiga prisiglaudė prie tavo kūno...
Ir meilė jo tokia baisi... Ir gėda...
Lyg miršti jo šaltam glėby kaip žiedas,
Šerkšnu apaugęs naktį rudeniop...
KATAŽYNA Tu, karaliene, visgi laimingesnė
Už šventąją Jadvygą... Meilę tu
Pažint galėjai... Tu turi vaikų...
Kaip aš turėt norėčiau kada nors
Nors vieną kūdikį! Tokį mažytį...
Ir mielą mielą!..
SONKA Rodos kartais man,
Kai pamatau savuosius vaikučius,
Kad aš visa gyvybės jų pilna.
Augindama mažus, liūliuodama,
Lyg būčiau ištisa į juos perėjus...
Ir mano praeitis, ir ateitis
Tarytum plaktųs jų mažoj širdelėj...
Lyg gyvenu dabar slapta viltim,
Kad, jiem užaugus, aš pati kada
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia Sonka atsiskleidžia Krokuvos sodelio scenoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Čia ji ne tik intrigantė. Katažynai ji atvirai sako: „Už nemylimo, už seno vyro / Tu netekėk!“, ir vyrą lygina su lavonu, kurio „bijaisi prisiliest“. Vaikams ji jaučia didelę meilę ir gyvena viltimi, kad per juos sugrįš „Gyvenimo švieson“. Todėl ji bijo Vytauto: „kas gi žino, / Ką jis iškirs“. Kai ponai siūlo Jogailai atiduoti Lenkų karūną Vytautui, ji įsiunta ir vadina juos „Bailiai be sąžinės!“ Jos politiką lemia motinos baimė dėl vaikų.
Rašiniui: MeilėValdžia
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.