Bet štai, ką aš manau. Atimti reikia
Iš Vytauto globos bažnyčios teisė...
Ir jis patsai atskirti nuo bažnyčios!
ZBIGNIEVAS Didžiausią klaidą, drauge, padarytum!
Man rodos, Vytautas tik to ir laukia.
Juk jis pareiškė: jei Šventasis Sostas
Nenusileis prieš jo užsispyrimą –
Tai kitą popiežių jis pasirinks!
ANDRIUS Negali būt?! Ir šitaip kalba jis?
Manai, kad jis tai gali padaryti?..
ZBIGNIEVAS Bedievis toks, – kodėl gi ne?! Ir sukčius!
Atskirtų jį bažnyčia katalikų –
Prie rusų prisidės. Jam nesunku!
Kaip išsikeikt! Sujauks, sukels prieš mus
Rytų pasaulį visą, o tuomet –
Dėl rusų krikšto nebeteks svajoti, –
Ir visas mūsų darbas eis per nieką!
Tik pamanyk: tokios daugybės žemių
Dėl jo bažnyčia motina nustotų!
Tai, drauge, pats matai, koksai čia darbas...
Sunku. Labai sunku. Pranešk ir Romoj...
ANDRIUS Na, jau tavęs aš Romoj neužmiršiu...
Įeina JOGAILA su rožančium rankose
II
TIE PATYS; JOGAILA
ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, – mes tavęs čia laukėm.
Tau... brolis Švitrigaila rašo... laišką...
Jei iš kalėjimo tu jį paleisi –
Ketina... jis pastoti... vienuolynan...
Važiuot į Romą... nuodėmių atmelst...
Atsižadėt pasaulio šio menkystos...
Štai Sosto Šventojo atstovas imas
Patsai įšventint brolį Švitrigailą...
ANDRIUS Bet, vyskupe, juk aš nė nežinau...
ZBIGNIEVAS Aš ir sakau... Karaliaus brolis sėdi
Kalėjime... Vienuolis nori būti...
Įšventinti jis reikia... Rašo laišką...
Palaiminti karalių patį prašo...
Šviesiausias pone, štai žiūrėk, jo laiškas...
Andrius ryja juoką
JOGAILA varto jam paduotą prirašytą lakštą, nemokėdamas skaityti
Mieliausias mano brolis Švitrigaila.
Atsiliepė. Atsiliepė. Gerai.
Ką pasakys šviesiausias kunigaikštis?
ZBIGNIEVAS Ką pasakys?.. Jis apsidžiaugs tiktai.
Nes kai išvyks į Romą Švitrigaila,
Pastos į vienuolyną... Viešpataut
Lengviau bus Vytautui... Nebus jam priešo,
Kuris į sostą jo kėsintis gali...
JOGAILA Taip, taip. Mieliausias mano Švitrigaila.
Palaimint prašo... nori būt vienuolis...
ZBIGNIEVAS Šviesiausias pone, man atrodo, reikia
Tuojau rašyt jam ir palaimint...
JOGAILA Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi
Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi.
Tu parašyki jam, kad aš jau senas.
Visai pasenęs. Taigi. Parašei?
Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau.
Neužmirštu aš nieko. Niekuomet.
Aš laiminu į vienuolyną. Taigi.
Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.
Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.
Gyvenimą praeinam be pastogės.
Rašyk tu jam, ir aš – vienuolis. Taigi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zbignievas apgaudinėja Jogailą ir ar karalius tai supranta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Zbignievas su legatu parengė skundą Europai prieš Vytautą, o Andriui paaiškina: „Lotyniškai jis nesupranta...“ Jogailai vyskupas pristato Švitrigailos laišką apie norą tapti vienuoliu ir atsakymą, kurį pats rašo, o karalius lakštą varto „nemokėdamas skaityti“. Ką Zbignievas iš tikrųjų parašė rašte, kurį paduoda antspauduoti, tekstas tiesiai nepasako. Tačiau remarka sako, kad Jogaila „supratęs ironiją“: jis klausia, kodėl taip greitai išdžiūvo rašalas ir koks vienuolis bus vedęs brolis. Vėliau jis pats prisipažins: „Laiške ne tai parašo, ką man skaito“.
Rašiniui: ValdžiaIronija
2. Ką reiškia Jogailos žodžiai „Visi mes esame svečiai pasauly“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.