Užtark tu už mane! Išgirsk! Priglausk!
Te šermenims paskambina varpai!
JOGAILA Nusiramink, vaikel! Kas tu esi?
LIUCIJA Našlaitė, taip... Našlaitė... Ne! Blogiau!
Buvau mergaitė, neseniai... Kaip vakar...
Juk tu žinai: mergaitė... Man baisu!
Karaliau, aš prašau, pasigailėk!..
JOGAILA Vaikel...
LIUCIJA Jis buvo toks raganius... Piktas!
Žiaurus! Aš nežinau, kaip atsitiko...
JOGAILA Kas jis, žiaurus?
LIUCIJA Tu dar nežinai?!.
Turėjau aš tėvus, dabar jau ne...
Nebėr, nebėr... Jie dar gyvi, bet jų
Nebėr... Toli, toli... Nebėr man nieko...
Kaip laukas... Kūdikis! Ach, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS atėjus Liucijai, rodęs didelio susirūpinimo; susijaudinęs energiškai kreipiasi į Jogailą
Matai, pamišėlė. Varyk ją lauk!
LIUCIJA tik dabar Zbignievą pastebėjusi
Jis! Juodas jis! Karaliau, kryžiaus ženklą!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia Jogailos žodžiai „Visi mes esame svečiai pasauly“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
2. Dėl ko Liucija įspėja Jogailą?
Rašiniui: Dora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.