Užtark tu už mane! Išgirsk! Priglausk!
Te šermenims paskambina varpai!
JOGAILA Nusiramink, vaikel! Kas tu esi?
LIUCIJA Našlaitė, taip... Našlaitė... Ne! Blogiau!
Buvau mergaitė, neseniai... Kaip vakar...
Juk tu žinai: mergaitė... Man baisu!
Karaliau, aš prašau, pasigailėk!..
JOGAILA Vaikel...
LIUCIJA Jis buvo toks raganius... Piktas!
Žiaurus! Aš nežinau, kaip atsitiko...
JOGAILA Kas jis, žiaurus?
LIUCIJA Tu dar nežinai?!.
Turėjau aš tėvus, dabar jau ne...
Nebėr, nebėr... Jie dar gyvi, bet jų
Nebėr... Toli, toli... Nebėr man nieko...
Kaip laukas... Kūdikis! Ach, Viešpatie!
ZBIGNIEVAS atėjus Liucijai, rodęs didelio susirūpinimo; susijaudinęs energiškai kreipiasi į Jogailą
Matai, pamišėlė. Varyk ją lauk!
LIUCIJA tik dabar Zbignievą pastebėjusi
Jis! Juodas jis! Karaliau, kryžiaus ženklą!
Teskambina bažnyčiose varpai!
Girdi?.. Štai... slenka kūdikio vėlė...
Rankutę tiesia...skambint prašo, mielas...
Ne mano! Veidas kruvinas, – ne mano!..
Aš mirsiu... Gelbėkit!..
JOGAILA Nurimk, vaikel.
ZBIGNIEVAS Gana, karaliau. Reik pašaukt sargybą...
LIUCIJA Jogailai
Sargybą pristatyk prie karalienės!
Pavakariais tamsiais, kai mėnuo slepias
Už ąžuolų ir šakos vis linguoja,
Kuždėdamos kaip lūpos kūdikėlių...
Rodydama į Zbignievą
Pas karalienę jis! Nuskriaus jis ją!
Našlaitė liks! Plasnos pavėjui... kris
Kaip žiedas žemėn... Sergėk karalienę, –
Grąžink man jį atgal! Grąžink! Grąžink!
JOGAILA Tamsi kalba...
ZBIGNIEVAS Jei tu klausyt pradėsi
Pamišėlių, karaliau, tai jau baigta...
LIUCIJA Atims kaip kūdikį jis karalienę...
Linguos palangėj vinkšnos... Kaip našlaitis
Po lauką vaikščios vėjas ir raudos...
O ji bus nuo tavęs toli, toli...
JOGAILA nusigręždamas, lyg tie žodžiai būtų palietę jo slaptą mintį, lyg ašarą slėpdamas
Aš... aš... Brigitai pasimelsiu šventai...
ZBIGNIEVAS Na, jau pradės dabar!
Greit išeina
V
TIE PATYS, be ZBIGNIEVO
LIUCIJA Karaliau mano,
Atleisk tu man, kad noriu karalienę...
JOGAILA Gerai, gerai, vaikel, nusiramink...
LIUCIJA puldama ant kelių prieš Jogailą
Paskambint liepk už vėlę kūdikėlio...
JOGAILA glausdamas ir glostydamas jos galvą
Visi mes esame svečiai pasauly...
Ketvirtas paveikslas
Pilies kalėjimas
I
ŠVITRIGAILA, KALĖJIMO SARGAS
SARGAS už geležinių spyrių, anoj pusėj
Aš negaliu, šviesiausias kunigaikšti!
Gyvent dar noriu...
ŠVITRIGAILA Ir gyvenk kaip sliekas!
Gyvenk, pakol tave gauruota koja
Ištrėkš užmynus! Melskis savo Dievui,
Laižyki savo popams pado mėšlą,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia Jogailos žodžiai „Visi mes esame svečiai pasauly“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
2. Dėl ko Liucija įspėja Jogailą?
Rašiniui: Dora
3. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.