Kad jie tave kaip nebylį galviją
Pietums į pragarą pasmerkti teiktųs!..
SARGAS O, kunigaikšti! Jau tokia valia
Aukščiausiojo...
ŠVITRIGAILA Valia Aukščiausiojo!
Ir tu tiki melu raguotų popų!
Ar jie nesakė tau kalbėt kas dieną:
„O, Tėve mūsų, kurs esi danguos,
Kaip pas Tave danguj, taip bus ir žemėj“?
Taip bus ir žemėj! O kada? Kada?
Ar ne tuomet, kai žemėmis užvers
Tave duobėj? Sumins šlapiam dumble?
Kai vietoj kaulų, gyslų, raumenų
Beliks iš tavo kūno kirmėlių
Suzmekęs lizdas ir pasiutus smarvė?
SARGAS Aš nežinau... Bet, sako, prisikelsim
Iš grabo... iš numirusių visi...
Danguj bus gera... šilta... valgyt duos...
Miegot bus galima minkštai ir sočiai...
ŠVITRIGAILA Kvailys! O tai kvailys kaip šlapias veršis!
Geriau vartus atidaryk man rūsio,
Pavok man žirgą ir parūpink ginklą, –
Po metų, pamatysi, duosiu tau
Minkštai miegot ir valgyt, kol nenusprogsi!
Aš pilį duosiu tau valdyt, kokią
Tik nori, – pats galėsi pasirinkt, –
Ir bus tau žemėj šilta kaip danguj!
Protingas būk. Pagelbėk man pabėgt!
SARGAS Prisiekiau aš prieš Dievą, kunigaikšti,
Kad sergėsiu tave... pabėgt neleisiu...
Kitaip mane prakeiks... pakars... ir aš
Stačiai į ugnį pragaro nueisiu...
ŠVITRIGAILA Su savo pragaru tepasikars
Visi velniai, ir popai draug su jais!
Ar tu manai, kas rūpinsis tavim,
Kai tu nusprogsi, – skystu mėšlu virsi?
SARGAS Aukščiausio teismas...
ŠVITRIGAILA Te geriau jis teisia
Gyvų niekšybę, jeigu teist taip nori!
Sukčius tegu sugaudo, plėšikus, –
Te juos velniai į pragarą gabena!
SARGAS Burnoji, kunigaikšti, – net baisu
Klausyk... Už šitokias kalbas nubaus...
ŠVITRIGAILA Gal man patarsi melstis atsiklaupus, –
Raudot kaip Lozoriui ar Magdelenai?
Kad Jis mane, paleidęs į pasaulį,
Kaip šunį pametė už durų dvėst?
Kad aš gyvenimo daugiau kaip pusę
Šlykščiam kalėjime pragyvenau?
O kur žmona manoji? Kur šeima?
Už ką jie kenčia baisiąją našlystę?
Todėl, kad aš ieškot teisybės noriu, –
Kad žemėn šion iš nuodėmės gimiau!
Tu, katalike, tu, pusantro popo,
Kaip pragare tave velniai vadins, –
Ar mano kančios, mano prakeikimas –
Ar neparodo tau, kad klysti tu?
SARGAS Man taip skaudu žiūrėt... Bet kaip galėčiau
Aš tau palengvinti kančias?.. Nemoku...
ŠVITRIGAILA Sakiau tau, velnio vaike, šimtą kartų:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.