Te juos velniai į pragarą gabena!
SARGAS Burnoji, kunigaikšti, – net baisu
Klausyk... Už šitokias kalbas nubaus...
ŠVITRIGAILA Gal man patarsi melstis atsiklaupus, –
Raudot kaip Lozoriui ar Magdelenai?
Kad Jis mane, paleidęs į pasaulį,
Kaip šunį pametė už durų dvėst?
Kad aš gyvenimo daugiau kaip pusę
Šlykščiam kalėjime pragyvenau?
O kur žmona manoji? Kur šeima?
Už ką jie kenčia baisiąją našlystę?
Todėl, kad aš ieškot teisybės noriu, –
Kad žemėn šion iš nuodėmės gimiau!
Tu, katalike, tu, pusantro popo,
Kaip pragare tave velniai vadins, –
Ar mano kančios, mano prakeikimas –
Ar neparodo tau, kad klysti tu?
SARGAS Man taip skaudu žiūrėt... Bet kaip galėčiau
Aš tau palengvinti kančias?.. Nemoku...
ŠVITRIGAILA Sakiau tau, velnio vaike, šimtą kartų:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.