Te juos velniai į pragarą gabena!
SARGAS Burnoji, kunigaikšti, – net baisu
Klausyk... Už šitokias kalbas nubaus...
ŠVITRIGAILA Gal man patarsi melstis atsiklaupus, –
Raudot kaip Lozoriui ar Magdelenai?
Kad Jis mane, paleidęs į pasaulį,
Kaip šunį pametė už durų dvėst?
Kad aš gyvenimo daugiau kaip pusę
Šlykščiam kalėjime pragyvenau?
O kur žmona manoji? Kur šeima?
Už ką jie kenčia baisiąją našlystę?
Todėl, kad aš ieškot teisybės noriu, –
Kad žemėn šion iš nuodėmės gimiau!
Tu, katalike, tu, pusantro popo,
Kaip pragare tave velniai vadins, –
Ar mano kančios, mano prakeikimas –
Ar neparodo tau, kad klysti tu?
SARGAS Man taip skaudu žiūrėt... Bet kaip galėčiau
Aš tau palengvinti kančias?.. Nemoku...
ŠVITRIGAILA Sakiau tau, velnio vaike, šimtą kartų:
Padėk pabėgt – ir baigsis mano kančios!..
Aš duosiu pilį tau valdyt didžiausią, –
Kad nori – Lucką, Kijevą, Smolenską,
Kad nori – Krokuvą ar Sandomierių!
Tave kariuomenės vadu paskirsiu,
Valstybės kancleriu, – ir aukso maišą,
Ir šimtą popų tau padovanosiu!..
SARGAS Pirmiau neg tu, – mane pakart paskirs
Karalius Jogaila ar brolis tavo...
ŠVITRIGAILA Jie – šunes, budeliai, ne broliai man!
Karalius Jogaila! Sugriuvęs senis!
O Vytautas – padegėlis pasiutęs –
Apžiojo Vilnių, ir Trakus, ir viską!
Bet Vilnius man priklauso, man – girdi?
Ir Lietuva nuo krašto iki krašto -
Ne Vytauto tėvynė, ne! Ji – mano!
Aš, Švitrigaila, Algirdo sūnus, –
Aš vienas teisės į namus turiu,
Kuriuos pastatė mano tėvas, – mano!
Ne Vytauto, – ne jo, to vergės vaiko!
Ir mano tėviškę, – tėvynę mano,
Jam Jogaila padovanojo, – jam,
Tam velniui, išgamai, plėšikui, vagiui!
O man – tai giltinė per visą amžių!
SARGAS, Švitrigailai nepastebint, dingsta nuo geležinių spyrių; Švitrigailos įsiutimas siekia kraštutinio laipsnio. Jisai rūstybės ekstazėj nustoja saiko ir nepastebi, kad už geležinių spyrių įvykiai bręsta
II
ŠVITRIGAILA, VIENAS
ŠVITRIGAILA O Jogaila, žaltys, rožančių suokdams,
Kaip įsikibo į sijoną bobai, –
Tai boba pats pavirto dar bjauresnė!
Ir mano jis, kad ištisas pasaulis
Drauge su juo po sijonu palindo!
Tik slankioja sudribęs ir apkvaišęs,
Kaip Vytauto bebalsė uodega!..
Visais velniais prisiekiu iškilmingai, –
Pasieksiu Vilnių, – sostą Lietuvos!
Galės keliauti Vytautas kryžiuočių
Šunų palodyti... seniai bebuvo!
Tau, Jogaila, gegute rudenine,
Užmausiu ant galvos sijoną! Leisiu
Už vyro eit ir uniją saldžiausią
Daryt prie lovos, – pasikart, kad nori!
Ei, sarge! Sarge! Kurgi tu, šėtone!
Įeina ZAREMBA, sargo lydimas
III
ŠVITRIGAILA, ZAREMBA, SARGAS
ZAREMBA Turbūt stebies, šviesiausias kunigaikšti,
Mane matydamas?
ŠVITRIGAILA Kas tu toks esi?
ZAREMBA Zaremba aš. Vavžynec... Kalinavos.
Iš Krokuvos mane čia tyčia siuntė
Karūnos ponai... nutarė, kad aš...
ŠVITRIGAILA Mane pasmaugti ar iš pasalų
Nudrėbt? Kaip tau atrodo patogiau?
ZAREMBA Rimtai kalbėt karūnos ponai nori...
ŠVITRIGAILA Su jais pasikalbėsiu aš tuomet,
Kai jie bus mano vietoje, o aš – tavo.
ZAREMBA Rimtų sumanymų jie siūlo tau...
ŠVITRIGAILA Ir aš rimtai jiems siūlau pasikart.
ZAREMBA keisdamas toną
Karalius tavo brolis...
ŠVITRIGAILA Jis musmirė,
Ne brolis.
ZAREMBA Laisvę siūlo tau jisai...
ŠVITRIGAILA Ir prašo Krokuvon už tai nunešt
Jam mano galvą?
ZAREMBA Priešingai!
ŠVITRIGAILA Tikrai?
Jis savo galvą siūlo pakabint?
ZAREMBA Maldauju, kunigaikšti, išklausyk!
ŠVITRIGAILA Išmoko jau karalius supt vaikus?
ZAREMBA Karalius visuomet tave mylėjo,
Dabar atlyginti už skriaudą nori...
ŠVITRIGAILA Iš meilės budeliais mane apstatė!
ZAREMBA Karalius Vytauto tiktai bijojo...
Jam nenorėjo nusidėt... užrūstint...
Dabar jam Šventas Sostas į pagalbą
Atėjo... Prašė jis tave paleisti...
Ir Šventas Sostas pats vėliau sutiko
Prieš Vytautą apginti paleidimą...
ŠVITRIGAILA Dvasia atplūdo iš dangaus ant kaktos
Šventajam Sostui?
ZAREMBA Atsiuntė mane
Karalius... Kad tave iš čia paleisčiau...
ŠVITRIGAILA Gerai. Aš sutinku. Labų dienų
Gali nunešt karaliui nuo manęs.
ZAREMBA Karalius laisvę tau grąžina visą.
Černigovą tau duoda ir Voluinę.
Tu teisę gausi Kijevą valdyt...
Kariuomenės tau duoda... ginklų, maisto...
Ir dar kitos pagalbos tau suteiks...
ŠVITRIGAILA Iš pragaro paties tas jo dosnumas!
ZAREMBA Bet... bet... karalius nori būti tikras,
Kad tu malone jo pasinaudosi...
Karalius nori, kad raštu dabar
Pasižadėtum, jog tu sosto sieksi
Tėvynėj savo... Lietuvoj ir Vilniuj...
Didžiuoju būsi kunigaikščiu... imsi...
ŠVITRIGAILA Parduosi velniui galvą, kaip ir jis, –
Ir pulsi Lietuvą! Tėvų kapus
Galėsi išdraskyt ir, bočių kaulus
Išrausęs, Lenkų atiduot šunims!
Kol Vytautas kaip kirmėlę tave
Džiovintą dulkėsna sutrins! Gražias
Man laidotuves mylimas brolelis –
Karališkas – pasiūlyti sumanė!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.