ZAREMBA su raštu
Pasirašyk – Voluinės gausi žemę,
Černigovą... ir Kijevą... Ir Lucką...
Iš ten ir Vilniun kelias netoli...
Nesirašysi – teisės neturiu
Tave paleist iš šio pelėsių rūsio.
Valia tau, kunigaikšti, pasirinkt.
ŠVITRIGAILA O jeigu aš, prispaustas pasirašęs,
Kad graušiu Vytautą kaip kirmėlė, –
Vėliau sulaužysiu nelaisvės žodį?
Juk tai klasta, kokios nebuvo!
ZAREMBA Karalius mano, kad tave pažįsta...
Jis atsiuntė šviesiausiam kunigaikščiui
Tris raitelių šimtus. Nuo šiol – jie tavo.
Gali, ką nori, įsakyti jiems.
Kiti kariuomenės būriai jau laukia,
Kad juos į garsų žygį tu nuvestum.
Į savo tėviškę. Į savo sostą.
Ir galvas jų didžiu garsu padengtum...
Didysis kunigaikšti Lietuvos,
Teisėtas įpėdinis Gedimino,
Valia tau nūdien pasirinkt, ką nori!
ŠVITRIGAILA Tris raitelių šimtus, sakai, man siunčia?
Kariuomenės būriai į Vilnių šaukia?
Linkėjimų geriausių karalienei!
Šuva tas Jogaila, aš pasakysiu.
Ir Vytautas šuva. Visa jūs šunes.
Duok raštą tą prakeiktą!
Pasirašo
SARGAS Neapleisk,
Šviesiausias kunigaikšti! Imk mane
Kartu! – Kaip juodas vergas tau tarnausiu!
ŠVITRIGAILA Ha, mielas drauge, – ar aš nesakiau,
Nė metai nesueis – padovanosiu
Tau šimtą popų, tūkstantį, kad nori,
Ir pilį Krokuvos!
Trečias veiksmas
ŽEMĖS TRAUKA
Du paveikslu
Pirmas paveikslas
Vilniaus pilis 1430 metais
I
SONKA, ZBIGNIEVAS
ZBIGNIEVAS Dabar nebereikės jau jam karūnos!
SONKA Toksai dar, rodos, tvirtas buvo senis
Ir taip staiga kaip pūzdras subyrėjo!
ZBIGNIEVAS Man rodos, Lietuvoj visi tokie:
Kol sveikas, tai gyvena šimtą metų,
Bet kartą krito – tai jau galas tikras.
Vargu ar Vytautas beatsikels!
SONKA Kiek aš gavau dėl jo prisikentėti!
Kaip prasidėjo nuo bylos Horodlėj –
Tai lyg pikta dvasia prikibęs smaugia...
ZBIGNIEVAS Puikus tai buvo vaizdas ir graudingas!
Išjojo jis karaliaus pasitikt
Už miesto vartų tartum jaunikaitis
Ant balto žirgo, auksu išdabinto.
Linguoja vėliavos, trimitai gaudžia...
Karalius šluostyt ašaras pradėjo...
O žirgas Vytauto piesta sustojo,
Karčius papurtė, suprunkštė ir šoko
Per lauką lėkt kaip viesulas pašėlęs...
Ir kunigaikštis krito kaip stuobrys...
SONKA Jis, sako, sirgęs. Ant pečių votis
Kankinus jį nuo pernai, sako, metų.
ZBIGNIEVAS Taip, Vytaute! Taip neseniai Europa
Ir Azija drebėjo prieš tave.
Dabar guli kaip marvas patale –
Ir kas beliko iš galybės tavo?
Dar merdi tu, o jau kiti pradėjo
Ant tavo kelio pelenus barstyt!
SONKA Atlėgo man širdelė, atsigavo...
Gal nors senatvė mano bus giedresnė!
ZBIGNIEVAS O tu, brangioji, neminėk senatvės, –
Aš naują tau žiedais nuklosiu kelią, –
Ir laime džiaugsies tu, ir mylima...
SONKA Man tai saldu girdėti iš tavęs...
Ir tu manai, kad Švitrigaila nieko?..
ZBIGNIEVAS Kol su tavim esu, gali tikėti,
Kad tavo laimė – tai drauge ir mano...
SONKA Dabar man gera... Aš tokia laiminga...
Bet... vieno aš suprasti negaliu:
Taip pyko Vytautas, kai Švitrigailą
Paleidot iš kalėjimo... Dabar –
Vėl Vytautas jį įpėdiniu skiria...
ZBIGNIEVAS O ką daugiau galėjo jis daryti?
Ne moterį į Lietuvą juk skirs,
Ištvirkusią valstybę, tamsią, žiaurią!
SONKA Bet Švitrigaila – toks baisus žvėris...
ZBIGNIEVAS Lengviau išmokyt tokius paklusnumo...
Žiūrėk, dar Vytautas alsuoja, riečias
Mirties glėby, o Švitrigaila jau
Šeimininkauja Lietuvoj, – net miela!
Dabar jau kelia nerimą bajorai, –
Netrukus tikro maišto susilauks...
SONKA Sunku su juo! Ir kaip su juo kalbėti?
ZBIGNIEVAS Kai Ordinas, Maskva, gudai, totoriai
Prislėgs jį – gelbėti ateit turėsim.
Ir bus su Lietuva kita kalba, –
Iš unijos beliks tik vaivadystė...
SONKA Koksai galingas tu! Aš taip džiaugiuos...
ZBIGNIEVAS Ir tavo sūnūs, karaliene, bus
Galingi viešpačiai nuo Baltijos –
Lig Krymo, lig Juodosios jūros kranto,
Nuo Elbės, nuo Karpatų – lig Maskvos!
SONKA Ar visuomet toks geras būsi man?
ZBIGNIEVAS Ar geras būsiu, klausi tu? Brangioji,
Tik tau statau galybės puošnų rūmą!
Žinai, kad Šventas Sostas pasiryžo
Rusus grąžinti į krikščionių tiesą?
Tegu iškils bažnyčia katalikų
Blizgėjimo šviesa lig pat dangaus, –
Išganymą paskendusiems piktybėj
Kaip duoną mirštantiems iš bado neš!
Ir šitą didį rusų sugrįžimą
Įvykdyt turi karūna! Mes! Lenkai!
Todėl ir turi būt stipri valstybė, –
Pasiekti Maskvą, Volgą ir Uralą!
Mes pildom Švento Sosto valią teisią, –
Ir laimins jis visus, kurie tiktai
Eilėsna stos bažnyčios apgynėjų!
Ar tu žinai, kas bus tuomet?.. Žinai?..
Aš – arkivyskupas visos valstybės,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Švitrigaila pasirašo raštą, nors supranta klastą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.
Rašiniui: ValdžiaTėvynė
2. Kaip Zbignievas ir Sonka kalba apie sergantį Vytautą ir ką jie planuoja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.
Rašiniui: ValdžiaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.