Ne vien tiktai karaliui... vyskupėliui...

Jos ir kitiems ištekdavo lig sočiai...

ZBIGNIEVAS Kaip tu drįsti prieš karalienę lot!

SONKA Tu, pliuški, įžeidei karaliaus garbę! –

105Kabosi ant šakos kaip kiauras maišas!

SIEŠČENCAS Šviesiausia karaliene, tai teisybė,

Kai supyksti, – tai tavo veidas daros

Kaip angelo skaistus, kaip rožė mielas..

Jei tavo veidą šitokį regėsiu –

110Man linksma bus kaboti ant šakos

Ir, draikant kojas, garbinti tave...

SONKA O, Viešpatie!

ZBIGNIEVAS Kalbėt su juo nenoriu!

SIEŠČENCAS Aš suprantu dabar, kodėl berniokai,

115Zaremba, Hinča ir visi kaip musės

Į medų, – limpa prie saldžiųjų lūpų...

SONKA Laukan, galvijau tu!

Įsiutusi nori išeiti, Zbignievas sulaiko ją

ZBIGNIEVAS Galiu prisiekt!

Kol šis galvažudys lankys karalių –

120Tol mano koja neįžengs pas jį!

Išeina: SONKA į vieną pusę, ZBIGNIEVAS – į kitą

III

SIEŠČENCAS, vienas