Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus.
SIEŠČENCAS Karaliau, Vytautas pagis, – toks tvirtas!
JOGAILA Taip daug krūvon nelaimių susidėjo.
Prislėgė man senatvę kaip akmuo.
Klaiku man daros...
SIEŠČENCAS Mylimas karaliau,
Gyvenime svarbiausia – geras ūpas!
JOGAILA Tau gera, riteri, sakyt. Tu – laisvas.
Tu šiandie čia, rytoj – kitur, ir niekas
Tavęs įstatymais nesuvaržys.
Tave galvažudžiu vadina...
SIEŠČENCAS Keikia
Mane, bet gero ūpo nenustoju...
JOGAILA Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.
Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.
Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.
Todėl ir branginu tave kaip draugą.
SIEŠČENCAS Per daug garbės man, mylimas karaliau...
JOGAILA Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs...
SIEŠČENCAS Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti...
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Karalius – užkurys! Cha cha! Nešioju
Karūnos auksą ant žilos galvos!
Senatvėje į grabo lentą linkstant,
Ne karūna man guli ant galvos,
Bet gėda. Žemės slegianti trauka.
SIEŠČENCAS Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau.
Kalbi kaip moteris kokia... Kas tau?
JOGAILA Gyvenimą tylėjau savo visą.
Kenčiau... Nebegaliu! Širdis pratrūko.
Tėvynėj savo aš nebegaliu
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip...
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys...
Neries bangų švelnioji pyniava...
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių...
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos...
Net dargana, šalna rudens vėlyvo –
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Lankau senas vietas... Kaip tremtinys!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
2. Kaip Jogaila save pavadina, atvirai kalbėdamas su Sieščencu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.