Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs...
SIEŠČENCAS Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti...
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Karalius – užkurys! Cha cha! Nešioju
Karūnos auksą ant žilos galvos!
Senatvėje į grabo lentą linkstant,
Ne karūna man guli ant galvos,
Bet gėda. Žemės slegianti trauka.
SIEŠČENCAS Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau.
Kalbi kaip moteris kokia... Kas tau?
JOGAILA Gyvenimą tylėjau savo visą.
Kenčiau... Nebegaliu! Širdis pratrūko.
Tėvynėj savo aš nebegaliu
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip...
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys...
Neries bangų švelnioji pyniava...
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių...
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos...
Net dargana, šalna rudens vėlyvo –
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Lankau senas vietas... Kaip tremtinys!
Ir vienas skausmą – vienas – slėpt turiu!..
SIEŠČENCAS Neišmintingas tu buvai, karaliau,
Dėl Lenkijos nustodamas tėvynės.
JOGAILA Ne vien karaliai klysta vesdami...
Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!
SIEŠČENCAS Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti...
Bet ji – tave?.. Karaliau mano mielas!
JOGAILA Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,
Nebuvo lemta man pažint gyvenant!
Šeima manoji... Dieve, kam mane
Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,
Bet Vytautas mirtingam patale!
Tamsusis kapas mano Lietuvoj
Lengvesnis būtų man neg karūna
Auksinė žemėj svetimoj senatvėj...
SIEŠČENCAS Man liūdna pas tave gyvent, karaliau...
JOGAILA Ką tu manai?
SIEŠČENCAS Be darbo ilgu man...
JOGAILA Pas čekų husitus rengies keliaut?
SIEŠČENCAS O ne! Norėčiau aš... pas Švitrigailą...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką atskleidžia Jogailos monologas Sieščencui ir kaip jis susijęs su veiksmo pavadinimu „Žemės trauka“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.
Rašiniui: TėvynėValdžia
2. Kaip Jogaila save pavadina, atvirai kalbėdamas su Sieščencu?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.