ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..
ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.
ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)
ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...
(Visi įeina.)
6
ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!
ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...
ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.
ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?
ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.
ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...
ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!
ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.
ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...
VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...
ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...
VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?
ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...
VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?
ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.