ŠEREIKA. Liuba, ar tau ponas Velička taip nepatinka, kad reikia man jį tau priminti ir tu bematant kažkaip nepatenkinta daraisi? Gal jis tave kuo užgavo? Pasakyk man. Aš jį, bra, taip aptašysiu... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Juk jis žino, kad mes laisvai susiėję gyvename. Dar ko gera supyks kada nors ir išplepės visiems. O juk kunigai, manau, už tą mus nepagirtų?
ŠEREIKA. Ėė, kunigai! Pirmiau ir aš jų bijojau. Bet dabar – kas man kunigai! Paaukosiu krikščioniškai įstaigai – ir viskas bus šventa! Ot, kas man dabar kunigai! Pinigas, bra, garbingas – kalnus griauna...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip. Bet vis delto, žinai, nei šis nei tas taip gyventi.
ŠEREIKA. Tai ką tu? Pirmiau, kai aš norėjau vesti prie altorio, tai tu – ne, ne, o dabar pati? Tfu, niekaip, ėė, nesuprasi bobų...
ŠEREIKIENĖ. Tuomet, Napoleonai, kažkokiame lauže gyvenome, pinigų neturėjome...
ŠEREIKA. Į bažnyčią, tai į bažnyčią! Man dabar vistiek! Tik, žinoma, visą tą ceremoniją reikia taip padaryti, kad nė lapė nesulotų. O tai ims paskum sveikinti... Jaunikis, jaunikis... Žinai, bereikalingos išlaidos...
ŠEREIKIENĖ (apsikabina jį). Kaip tik tu norėsi, Napoleonai, taip ir padarysime.
ŠEREIKA. Paimsim ką nors liudininku ir marš prie altorio. Per kokį pusvalandį – ir viskas bus kaip reikiant. Na, ką patenkinta savo vice direktorium?
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane tikras karžygis... – Žinai, tu labai panašus į tą barzdotą kunigaikštį... Iš tikrųjų...
ŠEREIKA (patenkintas). Jo barzda didesnė. Tartum Lietuvos šilai...
ŠEREIKIENĖ. O juk, tiesą pasakius, aš ničnieko nežinau – nei kada tie jūsų kunigaikščiai yra gyvenę, nei su kuo jie yra kariavę. Jeigu kiltų kada nors kalba geroj draugijoj...
ŠEREIKA. Aš tau, Liuba, dabar tikrų žinių apie juos irgi negalėčiau suteikti. Geriau aš tau knygutę nupirksiu. Manau, kad knygynuose tokių knygų kiek tik nori yra.
ŠEREIKIENĖ. Čia Liucija kažkokią knygą skaitė. Šit. (Paima Liucijos paliktą knygą.) Čia, tur būt, taip apie ką nors. (Varto knygą.)
ŠEREIKA. Perskaityk man kaip ji užvardyta ir aš tau pasakysiu apie ką joj yra rašoma.
ŠEREIKIENĖ (skaito). „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Kaip, kaip?
ŠEREIKIENĖ. „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Matyti, koks nors romanas, panašus, che che, į mūsų...
(Įeina Ona.)
5.
ONA (pravėrusi į kambarį duris). Ponas patriotas.
ŠEREIKA. Kas?
ONA (pakeltu balsu). Ponas patriotas!
ŠEREIKA. Koks ten, ėė, pusgalvis taip užsirekomendavo?
ONA. Nagi kcelencija.
ŠEREIKA. Kcelencija?
ONA. Ar man ne vistiek – kcelencija ar patriotas? Kaip man ponia visų direktorienė pasakė, aš taip ir vadinu.
ŠEREIKA. Tfu! Na, sakyk gi pagaliau, kas ten, ėė, per žvėris atėjo?
ONA. Na ir kogi čia dabar ponas šūkauji kaip miške? Ar aš čia kuo kalta? Jeigu taip norite žinoti, kas atėjo, tai ir pasakysiu.
ŠEREIKA. Ar mes norime!? Na!
ONA. Nagi Velička, kuris prieš karą mūsų parapijos miestely su šobliu prie šono vaikščiojo.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas direktorius! (Išbėga į prieškambarį.)
ŠEREIKA. Na ir velnias jį dabar čia įkandin atneša! Kad tik pinigų nepareikalautų grąžinti. (Onai.) Ko gi tu tokia susiraukusi kaip devynios pėtnyčios?
ONA. Ponas žadėjai man pinigų...
ŠEREIKA. Žadėjau ir gausi!
ONA. Kad man dabar labai reikia. Rašo, kad motina serga. Duonos pristigo. O čia spaudžia mokesnius už žemę mokėti. Dievaži. Vienas vargas – ne vargas... Nors ponas neskriaustum, tiek aš jau ponui ištikimai tarnauju... Juk dar kaip ir giminė gadijuosi...
ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..
ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.
ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)
ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...
(Visi įeina.)
6
ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!
ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...
ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.
ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?
ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.
ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...
ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!
ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.
ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...
VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...
ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...
VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?
ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...
VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?
ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.