ŠEREIKA. Aš tau, Liuba, dabar tikrų žinių apie juos irgi negalėčiau suteikti. Geriau aš tau knygutę nupirksiu. Manau, kad knygynuose tokių knygų kiek tik nori yra.
ŠEREIKIENĖ. Čia Liucija kažkokią knygą skaitė. Šit. (Paima Liucijos paliktą knygą.) Čia, tur būt, taip apie ką nors. (Varto knygą.)
ŠEREIKA. Perskaityk man kaip ji užvardyta ir aš tau pasakysiu apie ką joj yra rašoma.
ŠEREIKIENĖ (skaito). „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Kaip, kaip?
ŠEREIKIENĖ. „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Matyti, koks nors romanas, panašus, che che, į mūsų...
(Įeina Ona.)
5.
ONA (pravėrusi į kambarį duris). Ponas patriotas.
ŠEREIKA. Kas?
ONA (pakeltu balsu). Ponas patriotas!
ŠEREIKA. Koks ten, ėė, pusgalvis taip užsirekomendavo?
ONA. Nagi kcelencija.
ŠEREIKA. Kcelencija?
ONA. Ar man ne vistiek – kcelencija ar patriotas? Kaip man ponia visų direktorienė pasakė, aš taip ir vadinu.
ŠEREIKA. Tfu! Na, sakyk gi pagaliau, kas ten, ėė, per žvėris atėjo?
ONA. Na ir kogi čia dabar ponas šūkauji kaip miške? Ar aš čia kuo kalta? Jeigu taip norite žinoti, kas atėjo, tai ir pasakysiu.
ŠEREIKA. Ar mes norime!? Na!
ONA. Nagi Velička, kuris prieš karą mūsų parapijos miestely su šobliu prie šono vaikščiojo.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas direktorius! (Išbėga į prieškambarį.)
ŠEREIKA. Na ir velnias jį dabar čia įkandin atneša! Kad tik pinigų nepareikalautų grąžinti. (Onai.) Ko gi tu tokia susiraukusi kaip devynios pėtnyčios?
ONA. Ponas žadėjai man pinigų...
ŠEREIKA. Žadėjau ir gausi!
ONA. Kad man dabar labai reikia. Rašo, kad motina serga. Duonos pristigo. O čia spaudžia mokesnius už žemę mokėti. Dievaži. Vienas vargas – ne vargas... Nors ponas neskriaustum, tiek aš jau ponui ištikimai tarnauju... Juk dar kaip ir giminė gadijuosi...
ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..
ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.
ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)
ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...
(Visi įeina.)
6
ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!
ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...
ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.
ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?
ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.
ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...
ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!
ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.
ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...
VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...
ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...
VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?
ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...
VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?
ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?
VELIČKA. Aš kaip liūtas: sučiupau – gerai, nesučiupau – irgi ne bėdos. Pasirašyta, padaryta – ir galai vandenin!
ŠEREIKIENĖ. Tai bent vyrai man! Bet vis delto, žiūrėkite, kad kas iš pavydo liežuvio nepakištų.
VELIČKA. Ponia nepamanyk ko bloga. Mes ne kvailiai! Tiesa, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ką ten aš... Niekam tikęs tokiuose dalykuose... Jeigu ne ponas direktorius, kur ten man... Ir galvon neateitų... Aš tau, Petrai, iki mirties būsiu dėkingas...
VELIČKA. Ką tu čia, tartum mergaitė... Ranka ranką plauna...
ŠEREIKA. Na, vis delto, tu esi man daug gera padaręs. Tokią vietelę man suteikei. Juk jeigu ne tu, aš tuomet už tą patį komisariavimą pas bolševikus...
VELIČKA. Komisaras! Che che...
ŠEREIKA. Žinai, nebuvo ko valgyti, o Liuba, sako, aš tave komisaru padarysiu...
VELIČKA. Visaip begyvenant žmogui pasitaiko... Ir komisaru pabūti ir kitu velniu, kol, taip sakant, pagaliau tampi tikru žmogum. Kol, taip sakant, per didį vargą ir trūsą pasieki žmogus tos visų trokštamos laisvės sostą ir ten, ramiai sau atsisėdęs, apčiupinėji savo darbų vaisius... Gyvenimas neglosto. Jis nuolatinė, sunki, pasakysiu, žiauri kova...
ŠEREIKA (linksmai). Jis tikras oratorius!
ŠEREIKIENĖ. O, ponas Velička, vyras! Visiems galams turi pirštus!
VELIČKA. Būtumėte jūs girdėję, kaip aš mitinguose droždavau prakalbas! Net visa auditorija drebėdavo! Būdavo įlipu tribūnon, išverčiu akis, sugniaužiu kumščius ir kad riktelėju kaip griausmas: Draugai proletarai! Jau išmušė kruvino keršto valanda! Pakaks jau mums vergauti kraugeriams kapitalistams! Glaudžiau grandines – ir mes bematant sutraukysime prakeikto kapitalizmo retežius, kurie iki kraujo piausto mūsų alkanus kūnus...
ŠEREIKA (visą laiką neramus). Petrai!.. Ką tu čia dabar?..
VELIČKA. Ugnis ir kraujas visiems buržujams!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.