Patriotai10-12 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas15% kūrinio
10 psl.

ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..

ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.

ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)

ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...

(Visi įeina.)

6

ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!

ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...

ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.

ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?

ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.

ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...

ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!

ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.

ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...

VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...

ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...

VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?

ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...

VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?

ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.

ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?

11 psl.

VELIČKA. Aš kaip liūtas: sučiupau – gerai, nesučiupau – irgi ne bėdos. Pasirašyta, padaryta – ir galai vandenin!

ŠEREIKIENĖ. Tai bent vyrai man! Bet vis delto, žiūrėkite, kad kas iš pavydo liežuvio nepakištų.

VELIČKA. Ponia nepamanyk ko bloga. Mes ne kvailiai! Tiesa, Napoleonai?

ŠEREIKA. Ką ten aš... Niekam tikęs tokiuose dalykuose... Jeigu ne ponas direktorius, kur ten man... Ir galvon neateitų... Aš tau, Petrai, iki mirties būsiu dėkingas...

VELIČKA. Ką tu čia, tartum mergaitė... Ranka ranką plauna...

ŠEREIKA. Na, vis delto, tu esi man daug gera padaręs. Tokią vietelę man suteikei. Juk jeigu ne tu, aš tuomet už tą patį komisariavimą pas bolševikus...

VELIČKA. Komisaras! Che che...

ŠEREIKA. Žinai, nebuvo ko valgyti, o Liuba, sako, aš tave komisaru padarysiu...

VELIČKA. Visaip begyvenant žmogui pasitaiko... Ir komisaru pabūti ir kitu velniu, kol, taip sakant, pagaliau tampi tikru žmogum. Kol, taip sakant, per didį vargą ir trūsą pasieki žmogus tos visų trokštamos laisvės sostą ir ten, ramiai sau atsisėdęs, apčiupinėji savo darbų vaisius... Gyvenimas neglosto. Jis nuolatinė, sunki, pasakysiu, žiauri kova...

ŠEREIKA (linksmai). Jis tikras oratorius!

ŠEREIKIENĖ. O, ponas Velička, vyras! Visiems galams turi pirštus!

VELIČKA. Būtumėte jūs girdėję, kaip aš mitinguose droždavau prakalbas! Net visa auditorija drebėdavo! Būdavo įlipu tribūnon, išverčiu akis, sugniaužiu kumščius ir kad riktelėju kaip griausmas: Draugai proletarai! Jau išmušė kruvino keršto valanda! Pakaks jau mums vergauti kraugeriams kapitalistams! Glaudžiau grandines – ir mes bematant sutraukysime prakeikto kapitalizmo retežius, kurie iki kraujo piausto mūsų alkanus kūnus...

ŠEREIKA (visą laiką neramus). Petrai!.. Ką tu čia dabar?..

VELIČKA. Ugnis ir kraujas visiems buržujams!

12 psl.

ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...

ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...

VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..

ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...

VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..

(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)

7

VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!

ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...

ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..

VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!

ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..

VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)

ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)

VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?

ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)

ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.

ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...

VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.