ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...
VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..
ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...
VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..
(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)
7
VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!
ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...
ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..
VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!
ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..
VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)
ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)
VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?
ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)
ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.
ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...
VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.