Patriotai7-12 psl. · apie 10 min.
Pirmas veiksmas15% kūrinio
7 psl.

ŠEREIKIENĖ. Ko tau bijoti? Ar tu ne patriotas, ar neremi labdaringų įstaigų? Juk dar tik vakar paaukojai „Lopšeliui“ net visą šimtinę. Tegu tik kiti būna toki gailestingi ir duosnūs.

ŠEREIKA (pastebi kunigaikščio paveikslą). Jau atnešė. Na, dabar tai jau visai, ėė, patriotiškai atrodo mūsų salionas. O antras kur?

ŠEREIKIENĖ. Aną barzduočių aš tavo kabinete pakabinsiu. Tegu ir tavo klijentai mato, kad tu esi geras patriotas ir lietuvišką meną remi.

ŠEREIKA (kėsnodamasis prieš paveikslą). Tu plieno kalaviju švaisteis po savo tėvynę, o aš dabar dirbu, prakaituoju jos labui. Ko mes ne didvyriai? A?

ŠEREIKIENĖ (viliodama). Napoleonai, eikš čia... (Meilinasi.)

ŠEREIKA. Dvidešimts tūkstančių, Liubyte! Ir ne daugiau kaip per vieną pusvalandį. Juokai manai? A?

ŠEREIKIENĖ. Oho! (Apkabinusi pabučiuoja jį.)

ŠEREIKA. Dabar man visos durys atdaros. Kur tik žengiu, visur – garbė, godonė! O, pinigas – tai toks daiktas, kuris tave kaip saulė lydi...

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Be pinigų žmogus tartum be galvos.

ŠEREIKA. Be galvos! Ne tik be galvos, bet ir – be kojų, be rankų, be širdies, be visko! Be pinigų žmogus – tai ne žmogus, o asilas, ant kurio visi jodinėja...

ŠEREIKIENĖ. Vienas ar su kuo kitu pasidalinai?

ŠEREIKA. Su ponu direktorium, Velička.

ŠEREIKIENĖ. Su ponu Velička? Na, tai aš dabar suprantu.

ŠEREIKA. Aš, žinoma, tau nesakyčiau. Nes čia, nors ir visai nekaltas dalykėlis, bet vis delto, ėė, valstybinė paslaptis. Bet jis pats, ponas Velička, man pareiškė, kad aš nuo tavęs nesislėpčiau. Sako, pasigirk žmonai. Ji tave, ėė, geriau mylės... O pinigas, bra, viską daro...

ŠEREIKIENĖ. Koks jis geras tas Velička. (Kažkaip juokiasi.)

8 psl.

ŠEREIKA. Liuba, ar tau ponas Velička taip nepatinka, kad reikia man jį tau priminti ir tu bematant kažkaip nepatenkinta daraisi? Gal jis tave kuo užgavo? Pasakyk man. Aš jį, bra, taip aptašysiu... Che che...

ŠEREIKIENĖ. Juk jis žino, kad mes laisvai susiėję gyvename. Dar ko gera supyks kada nors ir išplepės visiems. O juk kunigai, manau, už tą mus nepagirtų?

ŠEREIKA. Ėė, kunigai! Pirmiau ir aš jų bijojau. Bet dabar – kas man kunigai! Paaukosiu krikščioniškai įstaigai – ir viskas bus šventa! Ot, kas man dabar kunigai! Pinigas, bra, garbingas – kalnus griauna...

ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip. Bet vis delto, žinai, nei šis nei tas taip gyventi.

ŠEREIKA. Tai ką tu? Pirmiau, kai aš norėjau vesti prie altorio, tai tu – ne, ne, o dabar pati? Tfu, niekaip, ėė, nesuprasi bobų...

ŠEREIKIENĖ. Tuomet, Napoleonai, kažkokiame lauže gyvenome, pinigų neturėjome...

ŠEREIKA. Į bažnyčią, tai į bažnyčią! Man dabar vistiek! Tik, žinoma, visą tą ceremoniją reikia taip padaryti, kad nė lapė nesulotų. O tai ims paskum sveikinti... Jaunikis, jaunikis... Žinai, bereikalingos išlaidos...

ŠEREIKIENĖ (apsikabina jį). Kaip tik tu norėsi, Napoleonai, taip ir padarysime.

ŠEREIKA. Paimsim ką nors liudininku ir marš prie altorio. Per kokį pusvalandį – ir viskas bus kaip reikiant. Na, ką patenkinta savo vice direktorium?

ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane tikras karžygis... – Žinai, tu labai panašus į tą barzdotą kunigaikštį... Iš tikrųjų...

ŠEREIKA (patenkintas). Jo barzda didesnė. Tartum Lietuvos šilai...

ŠEREIKIENĖ. O juk, tiesą pasakius, aš ničnieko nežinau – nei kada tie jūsų kunigaikščiai yra gyvenę, nei su kuo jie yra kariavę. Jeigu kiltų kada nors kalba geroj draugijoj...

9 psl.

ŠEREIKA. Aš tau, Liuba, dabar tikrų žinių apie juos irgi negalėčiau suteikti. Geriau aš tau knygutę nupirksiu. Manau, kad knygynuose tokių knygų kiek tik nori yra.

ŠEREIKIENĖ. Čia Liucija kažkokią knygą skaitė. Šit. (Paima Liucijos paliktą knygą.) Čia, tur būt, taip apie ką nors. (Varto knygą.)

ŠEREIKA. Perskaityk man kaip ji užvardyta ir aš tau pasakysiu apie ką joj yra rašoma.

ŠEREIKIENĖ (skaito). „Rytojaus išvakarės“.

ŠEREIKA. Kaip, kaip?

ŠEREIKIENĖ. „Rytojaus išvakarės“.

ŠEREIKA. Matyti, koks nors romanas, panašus, che che, į mūsų...

(Įeina Ona.)

5.

ONA (pravėrusi į kambarį duris). Ponas patriotas.

ŠEREIKA. Kas?

ONA (pakeltu balsu). Ponas patriotas!

ŠEREIKA. Koks ten, ėė, pusgalvis taip užsirekomendavo?

ONA. Nagi kcelencija.

ŠEREIKA. Kcelencija?

ONA. Ar man ne vistiek – kcelencija ar patriotas? Kaip man ponia visų direktorienė pasakė, aš taip ir vadinu.

ŠEREIKA. Tfu! Na, sakyk gi pagaliau, kas ten, ėė, per žvėris atėjo?

ONA. Na ir kogi čia dabar ponas šūkauji kaip miške? Ar aš čia kuo kalta? Jeigu taip norite žinoti, kas atėjo, tai ir pasakysiu.

ŠEREIKA. Ar mes norime!? Na!

ONA. Nagi Velička, kuris prieš karą mūsų parapijos miestely su šobliu prie šono vaikščiojo.

ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas direktorius! (Išbėga į prieškambarį.)

ŠEREIKA. Na ir velnias jį dabar čia įkandin atneša! Kad tik pinigų nepareikalautų grąžinti. (Onai.) Ko gi tu tokia susiraukusi kaip devynios pėtnyčios?

ONA. Ponas žadėjai man pinigų...

ŠEREIKA. Žadėjau ir gausi!

ONA. Kad man dabar labai reikia. Rašo, kad motina serga. Duonos pristigo. O čia spaudžia mokesnius už žemę mokėti. Dievaži. Vienas vargas – ne vargas... Nors ponas neskriaustum, tiek aš jau ponui ištikimai tarnauju... Juk dar kaip ir giminė gadijuosi...

10 psl.

ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..

ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.

ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)

ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...

(Visi įeina.)

6

ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!

ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...

ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.

ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?

ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.

ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...

ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!

ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.

ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...

VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...

ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...

VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?

ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...

VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?

ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.

ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?

11 psl.

VELIČKA. Aš kaip liūtas: sučiupau – gerai, nesučiupau – irgi ne bėdos. Pasirašyta, padaryta – ir galai vandenin!

ŠEREIKIENĖ. Tai bent vyrai man! Bet vis delto, žiūrėkite, kad kas iš pavydo liežuvio nepakištų.

VELIČKA. Ponia nepamanyk ko bloga. Mes ne kvailiai! Tiesa, Napoleonai?

ŠEREIKA. Ką ten aš... Niekam tikęs tokiuose dalykuose... Jeigu ne ponas direktorius, kur ten man... Ir galvon neateitų... Aš tau, Petrai, iki mirties būsiu dėkingas...

VELIČKA. Ką tu čia, tartum mergaitė... Ranka ranką plauna...

ŠEREIKA. Na, vis delto, tu esi man daug gera padaręs. Tokią vietelę man suteikei. Juk jeigu ne tu, aš tuomet už tą patį komisariavimą pas bolševikus...

VELIČKA. Komisaras! Che che...

ŠEREIKA. Žinai, nebuvo ko valgyti, o Liuba, sako, aš tave komisaru padarysiu...

VELIČKA. Visaip begyvenant žmogui pasitaiko... Ir komisaru pabūti ir kitu velniu, kol, taip sakant, pagaliau tampi tikru žmogum. Kol, taip sakant, per didį vargą ir trūsą pasieki žmogus tos visų trokštamos laisvės sostą ir ten, ramiai sau atsisėdęs, apčiupinėji savo darbų vaisius... Gyvenimas neglosto. Jis nuolatinė, sunki, pasakysiu, žiauri kova...

ŠEREIKA (linksmai). Jis tikras oratorius!

ŠEREIKIENĖ. O, ponas Velička, vyras! Visiems galams turi pirštus!

VELIČKA. Būtumėte jūs girdėję, kaip aš mitinguose droždavau prakalbas! Net visa auditorija drebėdavo! Būdavo įlipu tribūnon, išverčiu akis, sugniaužiu kumščius ir kad riktelėju kaip griausmas: Draugai proletarai! Jau išmušė kruvino keršto valanda! Pakaks jau mums vergauti kraugeriams kapitalistams! Glaudžiau grandines – ir mes bematant sutraukysime prakeikto kapitalizmo retežius, kurie iki kraujo piausto mūsų alkanus kūnus...

ŠEREIKA (visą laiką neramus). Petrai!.. Ką tu čia dabar?..

VELIČKA. Ugnis ir kraujas visiems buržujams!

12 psl.

ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...

ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...

VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..

ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...

VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..

(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)

7

VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!

ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...

ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..

VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!

ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..

VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)

ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)

VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?

ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)

ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.

ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...

VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa

2. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?

Pasirink atsakymą

3. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.