VELIČKA. Aš kaip liūtas: sučiupau – gerai, nesučiupau – irgi ne bėdos. Pasirašyta, padaryta – ir galai vandenin!
ŠEREIKIENĖ. Tai bent vyrai man! Bet vis delto, žiūrėkite, kad kas iš pavydo liežuvio nepakištų.
VELIČKA. Ponia nepamanyk ko bloga. Mes ne kvailiai! Tiesa, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ką ten aš... Niekam tikęs tokiuose dalykuose... Jeigu ne ponas direktorius, kur ten man... Ir galvon neateitų... Aš tau, Petrai, iki mirties būsiu dėkingas...
VELIČKA. Ką tu čia, tartum mergaitė... Ranka ranką plauna...
ŠEREIKA. Na, vis delto, tu esi man daug gera padaręs. Tokią vietelę man suteikei. Juk jeigu ne tu, aš tuomet už tą patį komisariavimą pas bolševikus...
VELIČKA. Komisaras! Che che...
ŠEREIKA. Žinai, nebuvo ko valgyti, o Liuba, sako, aš tave komisaru padarysiu...
VELIČKA. Visaip begyvenant žmogui pasitaiko... Ir komisaru pabūti ir kitu velniu, kol, taip sakant, pagaliau tampi tikru žmogum. Kol, taip sakant, per didį vargą ir trūsą pasieki žmogus tos visų trokštamos laisvės sostą ir ten, ramiai sau atsisėdęs, apčiupinėji savo darbų vaisius... Gyvenimas neglosto. Jis nuolatinė, sunki, pasakysiu, žiauri kova...
ŠEREIKA (linksmai). Jis tikras oratorius!
ŠEREIKIENĖ. O, ponas Velička, vyras! Visiems galams turi pirštus!
VELIČKA. Būtumėte jūs girdėję, kaip aš mitinguose droždavau prakalbas! Net visa auditorija drebėdavo! Būdavo įlipu tribūnon, išverčiu akis, sugniaužiu kumščius ir kad riktelėju kaip griausmas: Draugai proletarai! Jau išmušė kruvino keršto valanda! Pakaks jau mums vergauti kraugeriams kapitalistams! Glaudžiau grandines – ir mes bematant sutraukysime prakeikto kapitalizmo retežius, kurie iki kraujo piausto mūsų alkanus kūnus...
ŠEREIKA (visą laiką neramus). Petrai!.. Ką tu čia dabar?..
VELIČKA. Ugnis ir kraujas visiems buržujams!
ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...
VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..
ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...
VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..
(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)
7
VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!
ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...
ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..
VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!
ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..
VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)
ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)
VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?
ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)
ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.
ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...
VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...
ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.