ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.