ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...
VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..
ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...
VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..
(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)
7
VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!
ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...
ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..
VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!
ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..
VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)
ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)
VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?
ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)
ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.
ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...
VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...
ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)
ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!
ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.
ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!
ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)
ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...
VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)
VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)
ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...
VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...
VELIČKA. Ko?
ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...
VELIČKA. Kas – mes?
ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.
VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...
ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!
VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...
ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...
VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!
ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.
VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.