Patriotai14 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas18% kūrinio
14 psl.

ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)

ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!

ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.

ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!

ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)

ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...

VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)

VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)

ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...

VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)

ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...

VELIČKA. Ko?

ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...

VELIČKA. Kas – mes?

ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.

VELIČKA. Ką?

ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.

VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...

ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!

VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...

ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...

VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!

ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.

VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.