ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)
ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!
ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.
ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!
ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)
ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...
VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)
VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)
ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...
VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...
VELIČKA. Ko?
ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...
VELIČKA. Kas – mes?
ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.
VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...
ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!
VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...
ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...
VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!
ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.
VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!
ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?
VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...
ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.
VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...
ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?
VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...
VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.
ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?
VELIČKA. Ogi už Lebertzono.
ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.