ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?
VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...
ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.
VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...
ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?
VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...
VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.
ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?
VELIČKA. Ogi už Lebertzono.
ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.