ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)
ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!
ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.
ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!
ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)
ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...
VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)
VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)
ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...
VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...
VELIČKA. Ko?
ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...
VELIČKA. Kas – mes?
ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.
VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...
ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!
VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...
ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...
VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!
ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.
VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!
ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?
VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...
ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.
VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...
ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?
VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...
VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.
ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?
VELIČKA. Ogi už Lebertzono.
ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.
VELIČKA. Visomis keturiomis. Ji romantikė Vis ieško kažko nepaprasta. O šis dar tokiu patriotu tapo. Aš jau bandžiau jam piršti.
ŠEREIKIENĖ. Na ir ką?
VELIČKA. Net rankas ėmė trinti vokietukas.
ŠEREIKIENĖ. Na o Šereika? Jis vis pinigingo dairosi.
VELIČKA. Čia ne bėdos. Šereika viską daro taip, kaip aš noriu. Žinoma, aš galėčiau ir del tavęs su juo pakalbėti. Bet čia jau, che che, truputį sunkiau. Meilės dalykuose, taip sakant, ir didžiausis lepšė didvyriu darosi...
ŠEREIKIENĖ (duodma ženklą). Ateina!
(Įeina Šereika.)
11
ŠEREIKA (su raštu rankoj). Na ir gudrus tu, Petrai... Tau ne departamentą, bet visą ministeriją valdyti...
VELIČKA (imdamas iš jo raštą). Viską supratai?
ŠEREIKA. Kaip ant delno. Na ir galvočius! A ja jai...
VELIČKA. Tu tik pasirašysi ir už tai turėsi pusę. Supranti? Pusę!
ŠEREIKA. Tu manim rūpinies, Petrai... Iš tikrųjų... Žinai, brol, aš tau nieko nepasigailėčiau...
VELIČKA. Kažin. Che che...
ŠEREIKA. Duodu garbės žodį! Ničnieko nepagailėčiau! Ėė, dūšią atiduočiau! Kaip mane gyvą matai! – Ir tu esi tikras, kad niekur neužklius?
VELIČKA. Jeigu aš jau ką darau, tai padarau taip, kaip iš pypkės. Čia, bra, kaip kišenėj. Gali būti tikras.
ŠEREIKA. Liubyte, girdi? Mes tuomet, ėė, visai jau kapitalistai būtumėm... Patiems ir vaikams iki mirties... (Linksmas.) Ech, mano Liuba... (Nori ją apkabinti.)
ŠEREIKIENĖ (gindamosi). Na, ką tu čia prie žmonių...
ŠEREIKA. Che che... Mat kokia ji, visai, ėė, kaip mergaitė... Na, ko tu čia gėdinės? Juk ponas direktorius ne svetimas...
VELIČKA. Hh, hh... (Eidamas kosėja.)
ŠEREIKA (eina prie Veličkos). Mano drauge! (Apkabina jį.) Mano broli... Kad sumanyčiau, aš tau viską atiduočiau...
VELIČKA (juokiasi). Tiesa?
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai! (Mušasi į krūtinę.)
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.