Patriotai16 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas21% kūrinio
16 psl.

VELIČKA. Visomis keturiomis. Ji romantikė Vis ieško kažko nepaprasta. O šis dar tokiu patriotu tapo. Aš jau bandžiau jam piršti.

ŠEREIKIENĖ. Na ir ką?

VELIČKA. Net rankas ėmė trinti vokietukas.

ŠEREIKIENĖ. Na o Šereika? Jis vis pinigingo dairosi.

VELIČKA. Čia ne bėdos. Šereika viską daro taip, kaip aš noriu. Žinoma, aš galėčiau ir del tavęs su juo pakalbėti. Bet čia jau, che che, truputį sunkiau. Meilės dalykuose, taip sakant, ir didžiausis lepšė didvyriu darosi...

ŠEREIKIENĖ (duodma ženklą). Ateina!

(Įeina Šereika.)

11

ŠEREIKA (su raštu rankoj). Na ir gudrus tu, Petrai... Tau ne departamentą, bet visą ministeriją valdyti...

VELIČKA (imdamas iš jo raštą). Viską supratai?

ŠEREIKA. Kaip ant delno. Na ir galvočius! A ja jai...

VELIČKA. Tu tik pasirašysi ir už tai turėsi pusę. Supranti? Pusę!

ŠEREIKA. Tu manim rūpinies, Petrai... Iš tikrųjų... Žinai, brol, aš tau nieko nepasigailėčiau...

VELIČKA. Kažin. Che che...

ŠEREIKA. Duodu garbės žodį! Ničnieko nepagailėčiau! Ėė, dūšią atiduočiau! Kaip mane gyvą matai! – Ir tu esi tikras, kad niekur neužklius?

VELIČKA. Jeigu aš jau ką darau, tai padarau taip, kaip iš pypkės. Čia, bra, kaip kišenėj. Gali būti tikras.

ŠEREIKA. Liubyte, girdi? Mes tuomet, ėė, visai jau kapitalistai būtumėm... Patiems ir vaikams iki mirties... (Linksmas.) Ech, mano Liuba... (Nori ją apkabinti.)

ŠEREIKIENĖ (gindamosi). Na, ką tu čia prie žmonių...

ŠEREIKA. Che che... Mat kokia ji, visai, ėė, kaip mergaitė... Na, ko tu čia gėdinės? Juk ponas direktorius ne svetimas...

VELIČKA. Hh, hh... (Eidamas kosėja.)

ŠEREIKA (eina prie Veličkos). Mano drauge! (Apkabina jį.) Mano broli... Kad sumanyčiau, aš tau viską atiduočiau...

VELIČKA (juokiasi). Tiesa?

ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai! (Mušasi į krūtinę.)

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.