Patriotai15-17 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas22% kūrinio
15 psl.

ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?

VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...

ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.

VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...

ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?

VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...

ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...

VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.

ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?

VELIČKA. Ogi už Lebertzono.

ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.

16 psl.

VELIČKA. Visomis keturiomis. Ji romantikė Vis ieško kažko nepaprasta. O šis dar tokiu patriotu tapo. Aš jau bandžiau jam piršti.

ŠEREIKIENĖ. Na ir ką?

VELIČKA. Net rankas ėmė trinti vokietukas.

ŠEREIKIENĖ. Na o Šereika? Jis vis pinigingo dairosi.

VELIČKA. Čia ne bėdos. Šereika viską daro taip, kaip aš noriu. Žinoma, aš galėčiau ir del tavęs su juo pakalbėti. Bet čia jau, che che, truputį sunkiau. Meilės dalykuose, taip sakant, ir didžiausis lepšė didvyriu darosi...

ŠEREIKIENĖ (duodma ženklą). Ateina!

(Įeina Šereika.)

11

ŠEREIKA (su raštu rankoj). Na ir gudrus tu, Petrai... Tau ne departamentą, bet visą ministeriją valdyti...

VELIČKA (imdamas iš jo raštą). Viską supratai?

ŠEREIKA. Kaip ant delno. Na ir galvočius! A ja jai...

VELIČKA. Tu tik pasirašysi ir už tai turėsi pusę. Supranti? Pusę!

ŠEREIKA. Tu manim rūpinies, Petrai... Iš tikrųjų... Žinai, brol, aš tau nieko nepasigailėčiau...

VELIČKA. Kažin. Che che...

ŠEREIKA. Duodu garbės žodį! Ničnieko nepagailėčiau! Ėė, dūšią atiduočiau! Kaip mane gyvą matai! – Ir tu esi tikras, kad niekur neužklius?

VELIČKA. Jeigu aš jau ką darau, tai padarau taip, kaip iš pypkės. Čia, bra, kaip kišenėj. Gali būti tikras.

ŠEREIKA. Liubyte, girdi? Mes tuomet, ėė, visai jau kapitalistai būtumėm... Patiems ir vaikams iki mirties... (Linksmas.) Ech, mano Liuba... (Nori ją apkabinti.)

ŠEREIKIENĖ (gindamosi). Na, ką tu čia prie žmonių...

ŠEREIKA. Che che... Mat kokia ji, visai, ėė, kaip mergaitė... Na, ko tu čia gėdinės? Juk ponas direktorius ne svetimas...

VELIČKA. Hh, hh... (Eidamas kosėja.)

ŠEREIKA (eina prie Veličkos). Mano drauge! (Apkabina jį.) Mano broli... Kad sumanyčiau, aš tau viską atiduočiau...

VELIČKA (juokiasi). Tiesa?

ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai! (Mušasi į krūtinę.)

17 psl.

VELIČKA. Na, jeigu taip, tai aš iš tikrųjų tavęs vieno dalyko paprašysiu.

ŠEREIKA. Prašyk, ko tik nori! Viską padarysiu!

VELIČKA. Mes čia susitarėme su ponia Liuba...

ŠEREIKIENĖ (nerami). Ką čia jūs dabar... (Kyla eiti.)

VELIČKA. Ponia, prašau pasilikti!

VELIČKA. Aš noriu iš tavęs atimti...

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!..

ŠEREIKA. Sakyk gi, po peibelių!

VELIČKA. Dukterį. Panelę Liuciją. Che che... Tu gal pamanei, kad žmoną? (Juokiasi.)

ŠEREIKIENĖ. Aa... (Linksmai atsidusus sugrįžta atgal.)

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – atimti? Juk tu, Petrai, turi žmoną?

VELIČKA. Che che... Ne sau, bet ponui Lebertzonui. Na, ką tu pasakysi?

ŠEREIKA. Žinai, aš irgi apie tai ne kartą pamanau. Bet kad jis čia (rodo į kaktą) tai gal ir turi šį tą, o kišenėj – vėjai pučia.

ŠEREIKIENĖ. Liucijai tokio ir reikia. Ji pinigų nemėgsta.

VELIČKA. Jeigu jis čia turi, tai turės ir čia. (Parodo į kaktą ir į kišenė.) Matyti, dar nesuskubo. Senai jis čia pas mus atkeliavo? O iš savo tėvynės juk svetur niekas be reikalo veltui nesibaladoja. O, Lebertzonas ne kvailas! Girdėjau, kad būsiąs profesorium. Žiūrėk, kaip greitai kalbos pramoko...

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Toks mandagus vyras. – Na, tai jūs čia pasitarkite, o aš pažiūrėsiu, kas ten valgomajame darosi. (Išeina.)

12

ŠEREIKA. Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi. Juk profesorius vis delto, žinai, nebile kas! Žinai, garbė. – Jeigu tik Liucija nesipriešins, tai aš mielai.

VELIČKA. Kaip gi ji gali tėvui priešintis? Pabandytų man kas pasipriešinti, būdamas už mane mažesnis, aš jį taip, bra, pamokyčiau, kad jis ir savųjų nepažintų!

ŠEREIKA. Su mažesniais už save, ponas direktoriau, ėė, ir aš, nemulkis. Pas mane visi, bra, ant pirštų vaikščioja.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.