Patriotai17 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas22% kūrinio
17 psl.

VELIČKA. Na, jeigu taip, tai aš iš tikrųjų tavęs vieno dalyko paprašysiu.

ŠEREIKA. Prašyk, ko tik nori! Viską padarysiu!

VELIČKA. Mes čia susitarėme su ponia Liuba...

ŠEREIKIENĖ (nerami). Ką čia jūs dabar... (Kyla eiti.)

VELIČKA. Ponia, prašau pasilikti!

VELIČKA. Aš noriu iš tavęs atimti...

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!..

ŠEREIKA. Sakyk gi, po peibelių!

VELIČKA. Dukterį. Panelę Liuciją. Che che... Tu gal pamanei, kad žmoną? (Juokiasi.)

ŠEREIKIENĖ. Aa... (Linksmai atsidusus sugrįžta atgal.)

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – atimti? Juk tu, Petrai, turi žmoną?

VELIČKA. Che che... Ne sau, bet ponui Lebertzonui. Na, ką tu pasakysi?

ŠEREIKA. Žinai, aš irgi apie tai ne kartą pamanau. Bet kad jis čia (rodo į kaktą) tai gal ir turi šį tą, o kišenėj – vėjai pučia.

ŠEREIKIENĖ. Liucijai tokio ir reikia. Ji pinigų nemėgsta.

VELIČKA. Jeigu jis čia turi, tai turės ir čia. (Parodo į kaktą ir į kišenė.) Matyti, dar nesuskubo. Senai jis čia pas mus atkeliavo? O iš savo tėvynės juk svetur niekas be reikalo veltui nesibaladoja. O, Lebertzonas ne kvailas! Girdėjau, kad būsiąs profesorium. Žiūrėk, kaip greitai kalbos pramoko...

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Toks mandagus vyras. – Na, tai jūs čia pasitarkite, o aš pažiūrėsiu, kas ten valgomajame darosi. (Išeina.)

12

ŠEREIKA. Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi. Juk profesorius vis delto, žinai, nebile kas! Žinai, garbė. – Jeigu tik Liucija nesipriešins, tai aš mielai.

VELIČKA. Kaip gi ji gali tėvui priešintis? Pabandytų man kas pasipriešinti, būdamas už mane mažesnis, aš jį taip, bra, pamokyčiau, kad jis ir savųjų nepažintų!

ŠEREIKA. Su mažesniais už save, ponas direktoriau, ėė, ir aš, nemulkis. Pas mane visi, bra, ant pirštų vaikščioja.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.