ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)
ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!
ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.
ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!
ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)
ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...
VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)
VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)
ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...
VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...
VELIČKA. Ko?
ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...
VELIČKA. Kas – mes?
ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.
VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...
ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!
VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...
ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...
VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!
ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.
VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!
ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?
VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...
ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.
VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...
ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?
VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...
VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.
ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?
VELIČKA. Ogi už Lebertzono.
ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.
VELIČKA. Visomis keturiomis. Ji romantikė Vis ieško kažko nepaprasta. O šis dar tokiu patriotu tapo. Aš jau bandžiau jam piršti.
ŠEREIKIENĖ. Na ir ką?
VELIČKA. Net rankas ėmė trinti vokietukas.
ŠEREIKIENĖ. Na o Šereika? Jis vis pinigingo dairosi.
VELIČKA. Čia ne bėdos. Šereika viską daro taip, kaip aš noriu. Žinoma, aš galėčiau ir del tavęs su juo pakalbėti. Bet čia jau, che che, truputį sunkiau. Meilės dalykuose, taip sakant, ir didžiausis lepšė didvyriu darosi...
ŠEREIKIENĖ (duodma ženklą). Ateina!
(Įeina Šereika.)
11
ŠEREIKA (su raštu rankoj). Na ir gudrus tu, Petrai... Tau ne departamentą, bet visą ministeriją valdyti...
VELIČKA (imdamas iš jo raštą). Viską supratai?
ŠEREIKA. Kaip ant delno. Na ir galvočius! A ja jai...
VELIČKA. Tu tik pasirašysi ir už tai turėsi pusę. Supranti? Pusę!
ŠEREIKA. Tu manim rūpinies, Petrai... Iš tikrųjų... Žinai, brol, aš tau nieko nepasigailėčiau...
VELIČKA. Kažin. Che che...
ŠEREIKA. Duodu garbės žodį! Ničnieko nepagailėčiau! Ėė, dūšią atiduočiau! Kaip mane gyvą matai! – Ir tu esi tikras, kad niekur neužklius?
VELIČKA. Jeigu aš jau ką darau, tai padarau taip, kaip iš pypkės. Čia, bra, kaip kišenėj. Gali būti tikras.
ŠEREIKA. Liubyte, girdi? Mes tuomet, ėė, visai jau kapitalistai būtumėm... Patiems ir vaikams iki mirties... (Linksmas.) Ech, mano Liuba... (Nori ją apkabinti.)
ŠEREIKIENĖ (gindamosi). Na, ką tu čia prie žmonių...
ŠEREIKA. Che che... Mat kokia ji, visai, ėė, kaip mergaitė... Na, ko tu čia gėdinės? Juk ponas direktorius ne svetimas...
VELIČKA. Hh, hh... (Eidamas kosėja.)
ŠEREIKA (eina prie Veličkos). Mano drauge! (Apkabina jį.) Mano broli... Kad sumanyčiau, aš tau viską atiduočiau...
VELIČKA (juokiasi). Tiesa?
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai! (Mušasi į krūtinę.)
VELIČKA. Na, jeigu taip, tai aš iš tikrųjų tavęs vieno dalyko paprašysiu.
ŠEREIKA. Prašyk, ko tik nori! Viską padarysiu!
VELIČKA. Mes čia susitarėme su ponia Liuba...
ŠEREIKIENĖ (nerami). Ką čia jūs dabar... (Kyla eiti.)
VELIČKA. Ponia, prašau pasilikti!
VELIČKA. Aš noriu iš tavęs atimti...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!..
ŠEREIKA. Sakyk gi, po peibelių!
VELIČKA. Dukterį. Panelę Liuciją. Che che... Tu gal pamanei, kad žmoną? (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ. Aa... (Linksmai atsidusus sugrįžta atgal.)
ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – atimti? Juk tu, Petrai, turi žmoną?
VELIČKA. Che che... Ne sau, bet ponui Lebertzonui. Na, ką tu pasakysi?
ŠEREIKA. Žinai, aš irgi apie tai ne kartą pamanau. Bet kad jis čia (rodo į kaktą) tai gal ir turi šį tą, o kišenėj – vėjai pučia.
ŠEREIKIENĖ. Liucijai tokio ir reikia. Ji pinigų nemėgsta.
VELIČKA. Jeigu jis čia turi, tai turės ir čia. (Parodo į kaktą ir į kišenė.) Matyti, dar nesuskubo. Senai jis čia pas mus atkeliavo? O iš savo tėvynės juk svetur niekas be reikalo veltui nesibaladoja. O, Lebertzonas ne kvailas! Girdėjau, kad būsiąs profesorium. Žiūrėk, kaip greitai kalbos pramoko...
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Toks mandagus vyras. – Na, tai jūs čia pasitarkite, o aš pažiūrėsiu, kas ten valgomajame darosi. (Išeina.)
12
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi. Juk profesorius vis delto, žinai, nebile kas! Žinai, garbė. – Jeigu tik Liucija nesipriešins, tai aš mielai.
VELIČKA. Kaip gi ji gali tėvui priešintis? Pabandytų man kas pasipriešinti, būdamas už mane mažesnis, aš jį taip, bra, pamokyčiau, kad jis ir savųjų nepažintų!
ŠEREIKA. Su mažesniais už save, ponas direktoriau, ėė, ir aš, nemulkis. Pas mane visi, bra, ant pirštų vaikščioja.
VELIČKA. O kaipgi kitaip su jais? Ypač su tais diplomuotais? Fanaberijos, ambicijos kupini... Aš jums parodysiu nosis riesti!.. Snargliai!..
ŠEREIKA. Vis tos knygos, Petrai, kaltos. Jeigu ne jos ir mano Liucija nebūtų tokia išdidi, kaip ežys. Prisiskaito visokių niekų – idealizmas, pasiaukojimas... Jeigu kišenėj nieko neturėsi, ėė, velniop nueis visos tavo mandrybės...
VELIČKA. Che che... Anot tavęs... Mokėk, bra, kur reikia nusilenkti, o kur reikia galvą pakelti – ir baigtas kriukis! Visų pirma tvarka turi būti!..
ŠEREIKA. Kaipgi! Paklusnumas, pagarba už tave didesniam! Aš taip ir kalbu savo dukteriai, o ji vis savo. Žiū, va ir čia jos knygpalaikė palikta. (Paima knygą.) Kažkokio „Rytojaus išvakarės“.
VELIČKA. Kaip?
ŠEREIKA. „Rytojaus išvakarės“.
VELIČKA. Rytojaus! Kai imsi svajoti apie rytojų, tai tave ši diena ims ir sumals, lyg grūdą, gerai išdžiovintą! (Ima iš Šereikos knygą.)
ŠEREIKA. Kaipgi! Juk ir poteriuose, ėė, pasakyta: „Duok mums duonos šiai dienai“.
VELIČKA. Ir tu leidi savo dukteriai skaityti panašius dalykus?
ŠEREIKA. O ką?
VELIČKA. Juk toji knyga – pasmerkta, prakeikta!
ŠEREIKA. Ką tu sakai?
VELIČKA. Joj kažkoks akiplėša drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką, moralę ir, kaip pamišėlis, kliedi apie kažkokį ten savo kvailių svajonių sukurtą rytojų, tvirkina mūsų jaunuomenę...
ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, skaitei tą knygpalaikę?
VELIČKA. Velniams ji man reikalinga! Aš tik girdėjau apie ją. Ji sukėlė tokio pasipiktinimo visuomenės sluoksniuose, kad ojojoi... Pala! Mes dabar, turėdami laiko, galime nors atskiras jos vietas paskaityti. (Praskleidžia knygą.) Klausyk!
ŠEREIKA (atsisėda ir padaro rimtą pozą). Aš klausau, Petrai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Velička piktinasi knyga „Rytojaus išvakarės“, nors pats tos knygos neskaitė? Ką perskaitytos ištraukos pasako apie jį ir Šereiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Velička prisipažįsta: „Aš tik girdėjau apie ją“, bet vadina ją „pasmerkta, prakeikta“, nes ji „drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką“. Garsiai skaitydamas jis pats perskaito savo portretą: knygoje rašoma apie žmones, kurie „per melą“ siekia „medžiaginio lobio“, spekuliuoja „tėvynės meile“ ir slepiasi „po to paties kryžiaus ženklu“. Taip elgiasi ir jis, ir Šereika, kuris ką tik gyrėsi uždirbęs tūkstančius ir pirko paveikslus patriotiškumui parodyti. Todėl jų pyktis juokingas: jie piktinasi tiesa apie save.
Rašiniui: Melas ir tiesaSatyra
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.