Patriotai17-19 psl. · apie 5 min.
Pirmas veiksmas24% kūrinio
17 psl.

VELIČKA. Na, jeigu taip, tai aš iš tikrųjų tavęs vieno dalyko paprašysiu.

ŠEREIKA. Prašyk, ko tik nori! Viską padarysiu!

VELIČKA. Mes čia susitarėme su ponia Liuba...

ŠEREIKIENĖ (nerami). Ką čia jūs dabar... (Kyla eiti.)

VELIČKA. Ponia, prašau pasilikti!

VELIČKA. Aš noriu iš tavęs atimti...

ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!..

ŠEREIKA. Sakyk gi, po peibelių!

VELIČKA. Dukterį. Panelę Liuciją. Che che... Tu gal pamanei, kad žmoną? (Juokiasi.)

ŠEREIKIENĖ. Aa... (Linksmai atsidusus sugrįžta atgal.)

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – atimti? Juk tu, Petrai, turi žmoną?

VELIČKA. Che che... Ne sau, bet ponui Lebertzonui. Na, ką tu pasakysi?

ŠEREIKA. Žinai, aš irgi apie tai ne kartą pamanau. Bet kad jis čia (rodo į kaktą) tai gal ir turi šį tą, o kišenėj – vėjai pučia.

ŠEREIKIENĖ. Liucijai tokio ir reikia. Ji pinigų nemėgsta.

VELIČKA. Jeigu jis čia turi, tai turės ir čia. (Parodo į kaktą ir į kišenė.) Matyti, dar nesuskubo. Senai jis čia pas mus atkeliavo? O iš savo tėvynės juk svetur niekas be reikalo veltui nesibaladoja. O, Lebertzonas ne kvailas! Girdėjau, kad būsiąs profesorium. Žiūrėk, kaip greitai kalbos pramoko...

ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Toks mandagus vyras. – Na, tai jūs čia pasitarkite, o aš pažiūrėsiu, kas ten valgomajame darosi. (Išeina.)

12

ŠEREIKA. Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi. Juk profesorius vis delto, žinai, nebile kas! Žinai, garbė. – Jeigu tik Liucija nesipriešins, tai aš mielai.

VELIČKA. Kaip gi ji gali tėvui priešintis? Pabandytų man kas pasipriešinti, būdamas už mane mažesnis, aš jį taip, bra, pamokyčiau, kad jis ir savųjų nepažintų!

ŠEREIKA. Su mažesniais už save, ponas direktoriau, ėė, ir aš, nemulkis. Pas mane visi, bra, ant pirštų vaikščioja.

18 psl.

VELIČKA. O kaipgi kitaip su jais? Ypač su tais diplomuotais? Fanaberijos, ambicijos kupini... Aš jums parodysiu nosis riesti!.. Snargliai!..

ŠEREIKA. Vis tos knygos, Petrai, kaltos. Jeigu ne jos ir mano Liucija nebūtų tokia išdidi, kaip ežys. Prisiskaito visokių niekų – idealizmas, pasiaukojimas... Jeigu kišenėj nieko neturėsi, ėė, velniop nueis visos tavo mandrybės...

VELIČKA. Che che... Anot tavęs... Mokėk, bra, kur reikia nusilenkti, o kur reikia galvą pakelti – ir baigtas kriukis! Visų pirma tvarka turi būti!..

ŠEREIKA. Kaipgi! Paklusnumas, pagarba už tave didesniam! Aš taip ir kalbu savo dukteriai, o ji vis savo. Žiū, va ir čia jos knygpalaikė palikta. (Paima knygą.) Kažkokio „Rytojaus išvakarės“.

VELIČKA. Kaip?

ŠEREIKA. „Rytojaus išvakarės“.

VELIČKA. Rytojaus! Kai imsi svajoti apie rytojų, tai tave ši diena ims ir sumals, lyg grūdą, gerai išdžiovintą! (Ima iš Šereikos knygą.)

ŠEREIKA. Kaipgi! Juk ir poteriuose, ėė, pasakyta: „Duok mums duonos šiai dienai“.

VELIČKA. Ir tu leidi savo dukteriai skaityti panašius dalykus?

ŠEREIKA. O ką?

VELIČKA. Juk toji knyga – pasmerkta, prakeikta!

ŠEREIKA. Ką tu sakai?

VELIČKA. Joj kažkoks akiplėša drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką, moralę ir, kaip pamišėlis, kliedi apie kažkokį ten savo kvailių svajonių sukurtą rytojų, tvirkina mūsų jaunuomenę...

ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, skaitei tą knygpalaikę?

VELIČKA. Velniams ji man reikalinga! Aš tik girdėjau apie ją. Ji sukėlė tokio pasipiktinimo visuomenės sluoksniuose, kad ojojoi... Pala! Mes dabar, turėdami laiko, galime nors atskiras jos vietas paskaityti. (Praskleidžia knygą.) Klausyk!

ŠEREIKA (atsisėda ir padaro rimtą pozą). Aš klausau, Petrai.

19 psl.

VELIČKA (skaito). „Praūžusio karo kraujas pagimdė ant mūsų žemės rutulio naujus padarus, be dvasinės kultūros, be dieviškos sielos, be saulėto rytojaus svajonių, per skriaudas, per apgavystes, per melą siekiančius medžiaginio lobio...“ Girdi? Vadinasi – pinigų.

ŠEREIKA. O kas tau neleidžia jų siekti? Juk rankos, tur būt, nesurištos, jeigu rašai!

VELIČKA (skaito) „... spekuliuojančius dvasios milžinų dangiškomis idejomis, tėvynės meile, socializmu...“

ŠEREIKA. Ach, kad tu nesulauktum!

VELIČKA. Nekliudyk! (Skaito.) „... Prekiaujančius savo ir kitų sąžine, apgaudinėjančius vargstančias mases, norėdami papuošti savo elgetiškas sielas švelniais drabužiais, spindančiais brilijantais...“

ŠEREIKA. Į kalėjimą jį už tokius žodžius!

VELIČKA (skaito) „... kalančius prie kryžiaus senai nukryžiuotąjį savo Dievą ir tuo pat metu besislapstančius po to paties kryžiaus ženklu, kad nugalėtų savo priešą, kad apgautų savo artimą...“

ŠEREIKA. Bedievis!

VELIČKA (mesdamas knygą žemėn, kuri nukrinta tiesiog po kojų Onos įleidžiamam Labučiui). Eretikas! Anarchistas! Kramolnikas!

13

LABUTIS (stovi lyg įsigandęs, lyg nusiminęs). Atsiprašau, gerbiamieji... Kaip aš turiu visa tai suprasti?

ŠEREIKA. Į kalėjimą tokį žmogų!

ONA. Vardan Dievo Tėvo... Gi juk čia ponas Labutis... Mūsų mokytojas... Toks geras žmogus... (Labučiui.) Prašom ponas sėsti. Jie nerimtai. Dievaži, nerimtai, o taip sau, tik šposus krečia. Ir mane šiandie išgąsdino...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Velička piktinasi knyga „Rytojaus išvakarės“, nors pats tos knygos neskaitė? Ką perskaitytos ištraukos pasako apie jį ir Šereiką?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Velička prisipažįsta: „Aš tik girdėjau apie ją“, bet vadina ją „pasmerkta, prakeikta“, nes ji „drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką“. Garsiai skaitydamas jis pats perskaito savo portretą: knygoje rašoma apie žmones, kurie „per melą“ siekia „medžiaginio lobio“, spekuliuoja „tėvynės meile“ ir slepiasi „po to paties kryžiaus ženklu“. Taip elgiasi ir jis, ir Šereika, kuris ką tik gyrėsi uždirbęs tūkstančius ir pirko paveikslus patriotiškumui parodyti. Todėl jų pyktis juokingas: jie piktinasi tiesa apie save.

Rašiniui: Melas ir tiesaSatyra

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.