Gražus svečių kambarys. Viskas nauja. Ant priešakinės sienos kabo vienas Lietuvos Kunigaikščių paveikslas. Durys – kairėj, scenos gilumoj ir dešinėj.
1.
ONA (laikydama rankoj didelį paveikslą). O kur šitą, ponia, pakabinsime?
ŠEREIKIENĖ. Aš pati nežinau. Liucija, kaip tau rodosi?
LIUCIJA (nuošaliau skaitydama knygą). Kas?
ŠEREIKIENĖ. Ar pakaks čia vieno kunigaikščio?
ONA. Pakaks. Ko čia nepakaks. Ir tas taip iš paniūrų žiūri. Tartum būtų kažko be galo susirūstinęs. Dievaži, ponia. Jeigu dar šitą čia pakabinsime...
ŠEREIKIENĖ. Jau, jau! Paleido liežuvį! – Tavęs niekas neklausia, tai ir tylėk!
ONA. Aš taip sau. Juk pinigų nereikia mokėti. Kas čia per bėdos, jei pasakiau.
ŠEREIKIENĖ (griežtai). Na, ar nenutylsi! Ot malūnas! (Eina prie Liucijos.) Tai kaip tu, Liucija, man patarsi? Juk aš gerai nežinau visų jūsų papročių.
LIUCIJA. Jau būtų laikas žinoti. Pagaliau, argi jau taip labai svarbu tie paveikslai? Juk iki šiol čia jų nė vieno nebuvo...
ŠEREIKIENĖ. Ach, kokia tu Liucija... Juk dabar tavo tėvas randasi tokioj aukštoj padėty... Pati turėtum suprasti...
ONA. Kaipgi. Dabar visi tai tik ir tedaro, kad žemai lenkiasi mūsų ponui. Dievaži.
ŠEREIKIENĖ. Jis dabar turi visiems duoti pavyzdį. Taigi mes ir nutarėm įsigyti nors du kunigaikščių paveikslus. Juk kiekvieno patrioto namuose jie randasi.
LIUCIJA. Cha cha... Patriotai!.. Cha cha...
ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar per juokas?
LIUCIJA. Vadinasi ir tamsta jau patriotė?
ŠEREIKIENĖ. Na, o tavo manymu, kas gi aš, jeigu ne patriotė? Ar aš neišmokau jūsiškai kalbėti?
LIUCIJA. Ona pasakys.
ONA. Ką, panele?
LIUCIJA. Kas tavo ponia – ar patriotė, ar?...
ONA. Gi ponia direktorienė. Ir dar neprasta, o visų direktorienė. Kaipgi. Niekas kitaip ir nevadina, kaip ponia visų direktorienė. Dievaži.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.