LABUTIS (pakelia nuo žemės knygą ir, kažkaip garbingai ją laikydamas ir maloniai šypsodamasis, pažiūri čia į Veličką, čia į Šereiką). Knygos negalima mėtyti. Kiekviena knyga yra žmogaus širdies balsas. Buvo laikai, kad mes, slaptai gabendami rašytą žodį per sieną, pridengdavome jį savo kūnu, aukodavome už jį savo gyvastį... Juk dar ir tamsta, ponas Velička, vieną sykį buvai areštavęs mane už lietuvišką knygą...
VELIČKA (sumišęs). Man buvo įsakyta, ponas Labuti. Aš tarnavau.
ONA. O, ponas Velička ir prie ruskio buvo ne mažas ponas. Kaipgi. Ir aš primenu. Vieną sykį atsibaladojo į mūsų kaimą su stražnikų pulku ir kad ėmė rėkti: „Ei, vy sukinty dieti, prokliatyja buntauščiki!..“
VELIČKA (piktai). Meluoji, merga!
ONA (išsigandusi). O Jėzus Marija!.. (Atsipeikėjusi.) – Fu, koks ponas patriotas juokdarys... Dievaži, tik gąsdina ir gąsdina visus...
LABUTIS. Žinoma, tamsta tuomet buvai jaunas, nieko nesupratai, kad mums gimta kalba rašytas žodis yra labai brangus. – O, knyga šventas daiktas...
ŠEREIKA. Švogeri, bet toj knygoj tokių baisenybių prirašyta, kad ohoho! Mes čia tik truputį paskaitėme ir tai nebeiškentėme...
ONA (Šereikai). Tai jau, ponas visų direktoriau, toji knyga, tur būt, bus kokių nors bedievių surašyta?
LABUTIS (pavartęs knygą). Kokios čia baisenybės! Aš jau esu skaitęs šitą knygą. Joj labai gražių dalykų yra. Juk dar ne labai seni laikai, kada, jeigu kas nors parašydavo arba pasakydavo, kad ne saulė sukasi, o žemė, tai tokį drąsuolį degindavo ant laužo...
ONA (nustebusi). Ant laužo? Gyvą žmogų?! Na jau, ponas mokytojau, čia tai jau, tur būt, tamsta būsi nukalbėjęs...
LABUTIS. Nė truputėlio, Ona.
ONA. Tik koki bedieviai galėjo taip daryti! Dievaži!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.